SpausdintiVieną gražią dienelę su vaiku nusprendėme išeiti pasivaikščioti. Sūnelis sėdėjo vėžimėlyje ir rankoje turėjo savo mylimiausią daiktą – čiulptuką.
Grįžtant namo pastebėjau, kad vaikas pradėjo nervintis, žiūri man į akis ir kažką bando pasakyti, tuomet supratau... Jog mažylis pametė savo brangenybę...
Tuo momentu nežinojau, ką daryti: ar grįžti atgal ir eiti į parduotuvę, ar tiesiog surizikuoti ir nebeduoti čiulptuko. Pasirinkau antrąjį variantą...
Žinoma, be galo buvo skaudu žiūrėti, kaip vaikutis ieško savo čiulptuko, šaukiasi, o jo kaip nėr, taip nėr.... Vos grįžome namo, vaikas tapo labai neramus.... Vyras manęs klausia, gal jam nueiti į parduotuvę, o aš tiesiog nežinojau, ką atsakyti.
Pasiskambinau draugei, paaiškinau situaciją ir ji pasakė, kad jokiu būdu nebepirkčiau čiulptuko, pasikankins keletą dienų ir pamirš apie jį... Tad ir paklausiau jos.
Tą dieną mes labai kankinomės. Vaikas nuolat verkė, nervinosi ir su didžiausia isterija nuėjo miegoti pietų. Jis kūkčiodamas man užmigo ant rankų... O su čiulptuku būtų užmigęs per porą minučių...
Atėjus vakarui – vėl tas pats... Jau 23 val., o vaikas vis dar nemiega. Su pirštais rodo į vietą, kurioje būdavo padėtas čiulptukas. Man tada labai suspaudė širdį, bet vėl save nuraminau ir pasakiau sau: „kad greitai viskas baigsis“...
Antrąją dieną vaikas buvo šiek tiek ramesnis. Kai atėjo pietų miegas, vėl vaikui prasidėjo isterija, jis užmigo su ašaromis akyse. Tačiau vakare jau buvo ramus ir atrodė, kad jau čiuptuko nebeieško.
Trečiąją dieną, vaikas buvo visai kitoks – nebe irzlus, ir ko gero, pamiršęs, kad turėjo tokį daiktą kaip čiulptuką! Dabar labai džiaugiuosi, kad atsikratėme blogo įpročio, vis dėlto, juk vaikui jau pusantrų metukų!
Na o dabar didžiausia užduotis – atsikratyti sauskelnėmis….
as jau devinti metai airijoj gyvenu. o siaip...
o man viskas dar pries akis..