Mūsų vidurinysis sūnus Mantas labai gabus berniukas nuo pat mažų dienų. Eidamas į paruošiamąją klasę jau skaičiavo daugiau nei iki 1000.
"Stojant" į paruošiamukus jo kaip tik paklausė prieš visos mokyklos mokinius ir svečius "Mantuk, iki kiek tu moki skaičiuoti?", jis be jokių abejonių išdrožė, kad iki tūkstančio.
Mokslai sekėsi be problemų labai gerai, man jokio vargo, mano pagalbos jam visai nereikėjo. Tačiau noriu papasakoti ne apie tai. Kiekvienais metais, liepos pradžioje, mūsų kaime rengiama kaimo šventė. Prieš kelis metus dalyvavome ir mes.
Buvo daug svečių: "Mokinukės", žvaigždūnai ir t.t. Po koncerto diskoteka. Nors Mantukas tada buvo tik antroje klasėje šventėje mes užsibuvom iki vėlumos, šokome, dainavome. Kitą dieną jis prigulė pietų miego, tai jam nebuvo būdinga.
Tačiau labai nenustebau, pagalvojau, kad vaikutis išvargo, tai dabar nori atsimiegoti, tačiau išgirdau vyriausio sūnaus riksmą ir atbėgusi į kambarį pamačiau Mantuko pamėlusį ir perkreiptą veidelį. Seilės tekėjo iš burnytės, o jis mėgino kažką išveblenti, tačiau nieko nesupratau.
Griebiau sūnų į glėbį ir prisispaudusi pajutau kaip stipriai daužosi jo širdelė. Glėbyje sūnus greit nurimo ir veidukas atgavo savo spalvą bei formą, tačiau su vyru nedelsdami nuvežėm vaiką į ligoninės priimamąjį.
Ten padarė kardiogramą, širdutė veikė kaip laikrodukas. Todėl teko registruotis pas nervų gydytoją. Belaukiant vizito pas gydytoją, nes, žinoma, tą pačią dieną negavome talono, kitą dieną po miego vėl tas pats priepuolis.
Neurologas išrašė siuntimą į KMUK. Sūnui atliko visus reikalingus tyrimus ir nustatė epilepsiją. Epilepsijos yra kelios formos.
Mums nustatė Rolando epilepsiją, tai - pati lengviausia, dažniausiai išaugama forma. Skyrė gydymą, vaistukus prirašė gerti kasdien visus metus. Labai pergyvenau dėl sūnelio. Mano draugės sūnui taip pat buvo pripažinta epilepsija, tai jam nuo vaistų pradėjo stipriai augti svoris, pradėjo prastai mokytis, net buvo pervedus į kitą mokyklą į spec. grupę.
Na, bet susitaikiau su tuo, kasdien gėrėm vaistus ir meldžiau Dievulį, kad tik viskas būtų gerai ir daugiau netektų matyti tokio sūnaus veido. Mano maldos buvo išgirstos!
Mantas dabar jau eis į šeštą klasę. Jis ir toliau labai gerai mokosi, yra labai aktyvus, daug skaito, šoka

vaidina

groja pianinu, dūdele ir kitais muzikos instrumentais

dalyvauja matematikų olimpiadose (laimėjo antrąją vietą rajoninėje), dainuoja, mokykloje yra pagrindinis renginių vedėjas

padeda man prižiūrėti sesutę

Jo pilna visur. Ir vaistų mes seniai nebegeriam. Šią skaudžią, bet gerai pasibaigusią istoriją parašiau todėl, kad kitos mamytės, susidūrusios su panašia situacija, žinotų pavyzdį, kad viskas baigėsi gerai.
Svarbiausia - šventai tuo tikėti.
