Spausdinti
Kaip aš stipriai klydau. Net dabar, kai rašau, vos sulaikau ašaras.
Nepasakyčiau, kad psichologiškai stabiliai jaučiausi iš karto po gimdymo, jau palatoj buvo kažkokia sumaištis, nežinia, netikrumas, baimė, bet kai nesi viena, tai vyras, tai s;augė, tai giminės, personalas, nejutau tos šlykščios vienatvės.
Kai grįžom namo jau trise, nežinojau, į kurį kampą susisukti, kai tuo tarpu sutuoktinis pagautas euforijos lakstė po namus, dėliojo daigtus, džiaugėsi dukrele.
Iš pradžių maniau, kad pirmos dienos - normalu, dar gyja siūlės, skauda, apetito nėra, nes galbūt organizmas toks, tiesiog laukiau, maitinau, keičiau sauskelnes, vyras turėjo mus palikti ir išvykti į darbą (dirba kitame mieste), tiksliau aš pati vaidinau didvyrę ir sakiau, kad man jokios pagalbos nereikia, aš puikiai pati sugebu susitvarkyti su naujais rūpesčiais.
Tačiau praėjus dviems savaitėms palūžau, pajutau, kad niekas neteikia džiaugsmo, jaučiausi pieno aparatas, kuris tik pamaitina vaiką ir tiek.
Į save veidrodyje žiūrėti negalėjau, nes buvau išbalusi, išsekusi moterėlė, buvo vienodai, kaip atrodau, kaip apsirengusi, plaukai išplauti ar ne. Ryte išeidavau į lauką, vaikščiojau tarp žmonių ir vos laikydavau ašaras, o grįžus į namus, griūdavau ant lovos ir verkdavau.
Vengiau telefoninių pokalbių, nes viskas skatino ašaras, bet nesugebėjau nustatyti tikros priežasties, aš gailėjau savęs, praeities, ateities ar dar kažko.
Kai jau nebesugebėjau laikyti savyje liūdesio ir ašarų, pasakiau viską mamai, pirmą kartą gyvenime (suaugusi) verkiau mamai telefonu ir prašiau padėti, tačiau ne fiziškai, bet morališkai.
Mama liepė galvoti apie vaiką, apie vyrą, aš nemačiau jokios ateities, kartojau, kad nesugebėsiu užauginti vaiko ir išsaugoti gražios šeimos, nes tam turbūt dar buvo per anksti, padariau didelę klaidą suplanavusi šeimą.
Susikaupusi sudariau veiksmų planą. Blaiviai mąstyti sugebėjau tik iki pietų, kol buvau gatvėje, lauke, o grįžus į namus norėjosi kaukti.
Pirmiausia paskambinau gimdymą priėmusiai gydytojai, ji ramiai išklausiusi pasakė, kad tai normalu, nereikia to gėdytis, patyriau sunkų gimdymą, netekau daug medžiagų, organizmas patyrė didelį šoką praradęs ilgai nešiotą leliuką, vyksta pertvarkymas, turiu gerti jonažolių arbatą arba kreiptis į gimdyvių psichologą.
Ir dar - tik bendravimas, akių kontaktas padės grįžti į realų pasaulį ir mėgautis gyvenimu. Nusipirkau jonažolių žolės, Acosedum homeopatinių lašiukų ir uoliai vartojau tol, kol pajutau, kad sveikstu.
Be viso to, su mama telefonu kalbėdavau po kelias valandas per dieną, vyras irgi pamainom su mano mama stiprino mano dvasią ir kėlė ūpą, taip, po poros savaičių jaučiausi daug geriau, o visiškai normaliu žmogumi pasijutau po mėnesio.
O pasiklausus bendradarbių, draugių ir pažįstamų nusiraminau galutinai, visoms taip buvo, vienoms ilgiau, kitoms trumpiau, bet tai - norma.
Dabar labai suprantu visas, kurios bent žodeliu užsimena apie šią būseną ir puolu nors kiek padėti ir padrąsinti netylėti, nes savyje gali užsigraužti, užsisklęsti ir susirgti dar labiau.
Sėkmės ir stiprybės visoms, kas tai patirs ir nuoširdus patarimas - KALBĖKIT.
Jeigu 70 procentu pagimdziusiu moteru isgyvena laikinus nevilties ir apatijos periodus, O 10-15 procentu jaunu motinu patiria pogimdyvine depresija, as ieinu, tiksliau iejau i ta 70 proc.
bet tas pats ir su is buteliuko maitinamais kudikiais. nors tas jausmas gali buti dvilypis, mane pradzioj gasdino mintis, kad tik as viena esu atsakinga uz savo vaika gyvybe, nes pati maitinu, ir galvoju, eisiu gatve, nudaus masina, mano vaikas mirs is alkio...
tokia busena ir atiranda kaip mama turi perdeta rupinimosi jausma.Lbai didele reiksme turi ir vyras po gimdymo....apie tai nekalbesiu,jei jis asilas tai viskas aisku ,kad moteriai sunku..sitokiai busenai reikia plaikymos ir problema sprendziasi