SpausdintiČiulptukas mums buvo reikalingas nuo pat gimimo, ypač buvo reikalingas miegant, vaikštant lauke, o dar labiau reikalingas dygstant dantukams.
Be čiulptuko buvo problema, jei tik reikiamu momentu Gediminas jo nerasdavo, tai prasidėdavo ašaros, didesnis imdavo jo ieškoti ir šaukti "ati ati ati" (taip vadindavo čiulptuką).
Gediminui paaugus vis dažniau susimąstydavau, kaip reikės atpratinti nuo čiulptuko. Vienąkart jau maniau, kad pavyko, nes kai vaikui skaudėjo gerklytę, sumaniau čiulptuką ištepti medumi. Paragavęs tiūtės su medumi, vaikinas ėmė žiaugčioti, metė žinduką ir vis verkė rodydamas į tiūtę, tada baigėsi mano kantrybė, gavau žinduką nuplauti ir vėl sėkmingai juo naudojomės.
Dabar Gediminui 1 metai ir 6 mėnesiai, mama kaip visada laisvu metu sėdi prie MK, vaikas šalia mamos, žiūri pro langą. Langas pradarytas vėdinimui. Ką gi, Gediminas paima savo tiutiuką ir išmeta jį pro langą. Vaje, dabar galvoju, paprašiau dukros, kad išeitų į lauką jo ieškoti. Deja, čiulptukas nerastas. Tada aš kaip durnelė iš spintos traukiu kitą, seną tiutę ir duodu vaikui. Kitą dieną vėl ta pati siuacija, mama prie kompiuterio, vaikas prie lango ir antra tiūtė keliaua laukan. Gedutis žiūri per langą ir kartoja tiute ba- ba. Vau galvoju, juk čia gera proga jo atisakyti!
Diena slenka savo ritmu, bet su nerimu laukiu nakties, kaip mes išgyvensime be jos, nes per naktį keldavausi mažiausiai 5 kartus paduoti iškritusią tiūtę.
Atėjus vakarui sugulam miegoti, Gedutis šaukia "ati", aš sakau: juk ati lauke ba-ba. Vaikas dar pakartoja keletą kartų ati ati ir užmiega man įsikibęs į ranką. Kai rašiau jums šį straipsnelį, Gediminas miegojo pietų ir, žinokit, be tiūtės, tik eidamas miegoti mane nuvedė prie to lango ir sako ati :)
Tai va, kaip netikėtai ir, sakyčiau, pakankkamai neskausmingai Gediminas atsisveikino su čiulptuku. Tikiuosi visam laikui.
Ir dar vienas dalykas, kurį vakar aptarėm su vyru, nebūtų, sakom, brolis ir sesuo, nes dukra savo tiūtę taip pat išmetė per langą automobilio važiuojant iš Palangos karvėms, tik ji buvo maždaug dvejų metukų.
Nuo MK redakcijos: Na ir šaunuolis Gediminas. Gal ir jūs turite savo istoriją, kada ir kaip mažylis atsisakė šio "savojo draugo"?
antrasis lengviau...
"planui" pabodo laukti tai...
ech, kaip gerai, kad mes tokių dalykų nenaudojom
Labai šaunu, kad taip paprastai atsisakėt
Galiu pasidžiaugti, kad popsio (kažkodėl mes taip vadinom soskę) mums taip pat nebereikia visą vasarą