SpausdintiPraėjo šventės, dingo prieššventinis šurmulis, ištirpo sniegas...Mane apėmė baisi būsena, liūdesys, apatija. Atrodo, viskas baigėsi, nesinori kurti, rankos nekyla nieko daryti. Sieloje tuštuma, mintyse štilis. Baisu.
Tik dukrytės šypsena atrodo kaip vienintelis spinduliukas tamsoje. Kas tai? Gal pošventinė depresija, o gal mano silpnumas? Norisi kažkur išeiti, norisi stebuklų tęsinio, norisi vėl puošti namus, norisi, norisi, norisi... bet tik norisi.
Vyras vaikšto pasinėręs savo mintyse, juk vėl prasidėjo darbai ir net nepastebi, kad žmona laukia stebuklo. Mažo stebuklėlio, kokio bilieto į kiną ar teatrą...Draugė visą pokalbį siūlo atidėti savaitgaliui, nes dabar neturi laiko, nes viršininkė po švenčių pikta ir kabinėjasi prie smulkmenų...Gal išeiti į lauką, pasidžiaugti saulute ir sniegeliu?
Bet juk čia iš fantastikos srities. Sniego nėra, saulės trūksta. Norisi verkti, rėkti, staugti. Paimu šokolado plytelę, įjungiu kompiuterį, atidarau MK ir...Stebuklas. Prasta nuotaika dingsta, nes mes laimėjome bilietus į teatrą. Valio!
Ar čia reiškia, kad galėsiu pasipuošti, paimti ant rankų dukrytę, o už parankės vyrą ir keliauti į teatrą? Juk tik to man ir betrūko, tik pačiai nekilo rankos kažką suorganizoti, o vyras neturėjo laiko. Labai jaudinausi, nes dar niekada spektaklyje nebuvome su dukryte. Čia buvo ne tik spektaklio "Vėjų Motė" premjera, bet ir mūsų premjera.
Nes mūsų dukrytė pirmą kartą apsilankė teatre. Iš pat ryto pasakojau dukrytei, kur važiosime ir kaip mums bus smagu. Ir kai klausiau, ar nori ten važiuoti (dar sakiau, kad paimsime saldainių ir sulčių), dukrytė linksėjo galvytę. Į "Menų spaustuvę" atvykome šiek tiek anksčiau ir sudalyvavome vaikų dirbtuvėse, kur vaikai darė vėduokles. Evelinai savarankiškai atlikti šią užduotį buvo per sunku. Tad vėduoklę dukrytei sumeistravau aš, o jai buvo patikėtas jos grąžinimas.
Spektaklis dukrytę tikrai labai sudomino. Tik jai nepatiko, kai buvo visiška tamsa ar prigesinama šviesa. Bet kai vėl buvo įjungiamas apšvietimas ir pasirodydavo aktorė, mergytė buvo rami ir stebėjo veiksmą. Suprantama, kad siužeto dukrytė nesuprato, bet ji idėmiai stebėjo aktorės judesius, reagavo į muziką ir rodė savo emocijas.
Kai aktorės nebelikdavo scenoje, dukrytė jos ieškojo, sakydama "kū-kū". Jai tai buvo savotiškas žaidimas. Labai patiko spektakliaus muzika, kuri pasirodė tokia liūliuojanti, raminanti, o vis pasikartojantys ir lengvai įsimenami garsai suteikdavo nuostabų ritmą.
Labai tikiuosi, kad pasąmonėje mano dukrytei išliks gražūs prisiminimai. Bandysime tęsti gražių savaitgalių tradicijas ir dar ne kartą apsilankyti spektakliose su dukryte.
Renata
Nuo MK redakcijos: Renata, dėkojame už atsiliepimus, labai išsamus pasakojimas :) Būtinai jūsų įspūdžius perduosime Stalo teatrui.
:p
Tai kaip supratau, tau 17m?