SpausdintiPrieš porą mėnesių išleidome savo tėvelį už jūrų marių. Nors šiuolaikinės technologijos leidžia bendrauti ir matyti kasdien, vis tiek norisi apkabinimo, švelnumo...
Kaip mano tėtis sako, "bendrauti su mylimuoju per atstumą - tai tas pats, kas laižyti medų per stiklą". Nesu poetė, bet štai kas gimė galvoje ir širdyje, kai ten apsigyveno ilgesys.
Užmerkusi akis jaučiu:
Kaip švelniai glostai mano plaukus, kaip palieti man kaklą, skruostą ir akis.
Aš stoviu ir vis laukiu, bandau pati tave paliest...
Pramerkusi akis matau, kad nėr tavęs
Ir suprantu: mane paglostė vėjas.
Užmerkusi akis jaučiu:
Kaip tavo lūpos paliečia manąsias, kaip tvinksi smilkiniuos užkaitęs kraujas.
Bandau savosiom lūpom susirast tavąsias...
Pramerkusi akis matau, kad nėr tavęs
Ir suprantu: mane bučiavo saulė.
Užmerkusi akis jaučiu:
Kaip tavo ašaros užtyška man ant rankų, kaip drėgsta mano palaidi plaukai.
Keliu rankas prie tavo ašaroto veido, bandau jį nuvalyt...
Pramerkusi akis matau, kad nėr tavęs
Ir suprantu: kad danguje pravirko debesis.
Užmerkusi akis jaučiu:
Kaip tu keli mane į begalinę erdvę, kaip nori nusivest kažkur toli.
Aš noriu eit, bet man neleidi, sakai, kad reikia pasilikt...
Pramerkusi akis matau, kad nėr tavęs
Ir suprantu: aplink mane tamsi naktis.
Užmerkusi akis matau:
Kaip mes baltoj ramunių pievoj šėliojam, dūkstam lyg maži vaikai.
Pavargę ilsimės už rankų susikibę ir, rodos, nieks nepasikeis...
Galėčiau būt labai laiminga, bet...
Suprantu, kad tai tik sapnas
Pabusiu ir nebus tavęs.
saunuole
Tėvelis turėjo be galo didžiuotis tokia dukrele
