Spausdinti
Istorija, priverčianti susimąstyti...
"Vaikštinėjau po prekybos centrą, kai mano akys užkliuvo už pardavėjos, grąžinančios pinigus mažam, kokių 5-6 metų berniukui. Sakydama „atsiprašau, bet šita lėlė kainuoja daugiau“, ji sužėrė jam į delniuką saują monetų. Berniukas pasisuko į pagyvenusią moterį, stovėjusią šalia jo:
- Močiute, ar tikrai neužtenka mano pinigėlių?
- Tu žinai, kad neturi užtektinai pinigų šiai lėlei, - ramiu balsu pasakė ji, ir, paprašiusi jo palaukti kelias minutes, dingo tarp prekystalių.
Berniukas tebelaikė lėlę rankose. Neištvėrusi priėjau ir paklausiau, kam jis nori padovanoti šią lėlę.
- Tai lėlytė, kurios labai norėjo mano sesutė. Ji tikėjo, kad Kalėdų Senelis ją atneš per Kalėdas, - nuleidęs galvą ištarė jis.
Pasakiau jam, kad Kalėdų Senelis greičiausiai taip ir padarys ir kad nėra jokio reikalo dėl to liūdėti. Bet jis liūdnai atsakė:
- Ne, Kalėdų Senelis negali jai nunešti ten, kur ji yra dabar. Aš turiu ją paduoti mamytei, kad ji perduotų sesutei, kai išvyks pas ją, – jo liūdnose akutėse sužibo ašaros. – Mano sesutė iškeliavo pas Dievulį. Tėvelis sako, kad mamytė irgi greitai turės ten išvykti, todėl pamaniau, kad ji galėtų perduoti šitą lėlytę sesutei.
Aš sustingau vietoje. Berniukas pažvelgė man į akis ir tarė:
- Aš paprašiau tėvelio, kad jis neleistų mamytei išeiti dabar. Kad jis paprašytų jos palaukti, kol grįšiu iš parduotuvės,- tada jis iš kišenėlės ištraukė gražią savo nuotrauką ir parodė ją man. Nuotraukoje jis meiliai šypsojosi. Aš noriu, kad mamytė pasiimtų šitą nuotrauką su savimi, ir nepamirštų manęs. Aš myliu mamytę ir nenoriu, kad ji išeitų, bet tėvelis sako, kad ji turi keliauti pas mūsų mažąją sesutę. –Tardamas šiuos žodžius, jis liūdnai žiūrėjo į lėlytę.
Aš paskubomis susiradau savo piniginę ir pasakiau berniukui:
- Patikrinkim dar kartą. Galbūt užteks pinigėlių nupirkti šitą lėlytę? – jam nematant, aš pridėjau keletą banknotų ir mes pradėjome skaičiuoti. Berniuko nuostabai, pinigų užteko ir netgi šiek tiek liko!
- Dievuli, ačiū tau, kad mano pinigėlių užtenka! – tada jis pasisuko į mane ir pridūrė:
- Vakar vakare prieš miegą aš prašiau Dievulio, kad mano pinigėlių užtektų šiai lėlytei, ir mamytė galėtų ją perduoti sesutei. Jis išgirdo mane. Aš norėjau paprašyti ir pinigėlių nupirkti baltą rožę mamytei, bet nedrįsau prašyti tiek daug. Bet jis man davė pakankamai, kad galėčiau nupirkti ir lėlę, ir rožę. Mano mamytei labai patinka baltos rožės.
Netrukus grįžo berniuko močiutė ir aš pasišalinau. Šįkart apsipirkinėjimas buvo visai kitoks nei įprastai. Vaikštinėdama po maisto prekių skyrius, niekaip negalėjau pamiršti to mažo berniuko. Tada prisiminiau, kad prieš dvi dienas vietiniam laikraštyje buvo nedidelis straipsnis apie girtą sunkvežimio vairuotoją, kliudžiusį lengvąjį automobilį, kuriame buvo moteris su maža mergyte. Straipsnyje rašė, kad mergaitė žuvo vietoje, o sunkios būklės moteris paguldyta į reanimaciją. Nejau tai ir buvo šio mažo berniuko šeima?
Po poros dienų tame pačiame laikraštyje perskaičiau žinutę, kad moteris taip ir nebeprabudo iš komos... Negalėjau susivaldyti, ir, nupirkusi didelę baltų rožių puokštę, nuvykau į laidojimo namus. Jauna graži moteris gulėjo karste. Rankose jai buvo įsprausta mažo berniuko nuotrauka, o ant krūtinės buvo gulėjo jau mano matyta lėlė. ..
Vertinkime tai, ką turime brangiausio šiame gyvenime. Pasakykime jiems, kaip juos mylime. Nes rytojaus gali ir nebūti...
labai liudna. negaliu skaityti be asaru. gyveni, dziaugiesi gyvenimu ir negali zinoti kaip viskas gali pasisukt...koks trapus gyvenimas ir kartais labai ziaurus. bet tikriausiai, Dievas baudzia stipriausius.
asaros pacios byra skaitidama tai...........
labai labai liudna istorija.branginkim tai ka turim...
tiesiog trūksta žodžių,kaip jautru...
