SpausdintiBeveik prieš dvejus metus viename iš populiariausių lietuviškų internetinių pažinčių portalų susipažinau su vaikinu. Jis buvo trejais metais už mane vyresnis, karininkas. Tuomet po kojos kaulo lūžio gydėsi reabilitacijos klinikoje Šventojoje.
Internetu bendravome apie mėnesį: daug kur nuomonės sutapo, daug kur ne, pykomės ir taikėmės, buvo visko. Tačiau svarbiausia, buvo įdomu, neįprasta ir kuo toliau, tuo labiau nesinorėjo, kad tai vyktų tik internete. Jis buvo toks romantiškas, visaip stengėsi mane suvilioti ir įkalbinti susitikti, o aš iš prigimties nepatikli, buvau su daug kuo bendraudavusi internete, tačiau susitikti niekaip neišdrįsdavau.
Kaip vėliau jis išsidavė, jei jis būtų turėjęs veiklos, o ne gydęsis reabilitacijos klinikoje, tai jam nebūtų užtekę kantrybės tiek laiko mane įkalbinėti susitikimui. Tačiau turbūt jau toks mūsų likimas.
Aš gyvenau Vilniuje, tačiau taip sutapo, jog turėjau važiuoti į Klaipėdą aplankyti savo giminaičių. Vakarą prieš išvykimą jis man paskambino, labai nuoširdžiai pasikalbėjom, jo malonus ir ramus balsas privertė mane pasiduoti. Rugsėjo 20-ąją išvažiavau į Klaipėdą be jokios baimės, be galo laukdama susitikimo su juo.
Susitikom jau tą pačią dieną Palangoje (kaip vėliau paaiškėjo, į pasimatymą automobiliu jis atvažiavo nepaisydamas savo sveikatos būklės). Nuo pat pirmos akimirkos jis man tapo toks savas ir toks artimas, kad nebegalėjau pagalvoti apie išsiskyrimą. Bendravimas realybėje pranoko mano lūkesčius. Kitą dieną telefonu savo draugėms jau net pasakiau, kad jei jis netaps mano vyru, liksiu senmerge. Jis taip pat nesikuklino ir jau pirmojo pasimatymo pabaigoje man pasakė,kad į mane žiūri kaip į būsimą žmoną, juokavo, kad nėra laiko kada žaisti.
Savaitė pas giminaičius prabėgo akimirksniu, man reikėjo grįžti į Vilnių, o jam dar buvo likę dvi savaitės reabilitacijos Šventojoje. Pamenu, labai bijojau, kad ši pasaka nesibaigtų man išvykus. Juk gyvenime visko būna, visko buvo tekę girdėti. Pirmas išsiskyrimas buvo be galo sunkus ir liūdnas, o savaitė atskirai ėjo kaip metai. Vėl internetu pykomės ir taikėmės, jis vis mane ramino, kad greitai vėl pasimatysime – neapgavo.
Kadangi jis Vilniuje tarnavo neseniai, po reabilitacijos apsistojo savo tėvų namuose. Aš taip pat gyvenau su mama. Susitikinėdavome kiekvieną dieną, leisdavome laiką kavinėse, mieste, netgi jo automobilyje. Vieta buvo nesvarbi, mums buvo tiesiog gera kartu. Mano mama bute Vilniuje gyveno tik kelias dienas per savaitę, likusį laiką leisdavo sodyboje užmiestyje, todėl palaipsniui mūsų pasimatymai persikėlė į mamos bei mano namus. Galiausiai sutarėme, kad jis atsikraustys pas mane, kol susirasime išsinuomoti atskirą būstą.
Lapkričio 15-osios vakarą jis pakvietė mane trumpam ateiti į balkoną. Atėjusi apačioje pamačiau baltutėlį limuziną, nuo kurio stogo į mane žvelgė didelėmis juodomis raidėmis užrašytas klausimas: „Ieva, ar tekėsi už manęs?“. Nespėjus atgauti žado, suskambo durų skambutis, pyktelėjau, kas čia drįsta mane trukdyti tokią akimirką. Paraginta savo brangiojo nuėjau atidaryti durų, o ten kaip iš pasakos nužengęs amūras su angelo sparnais.
Užėjęs į vidų jis liepė mums klauptis meilės akivaizdoje ir prisiekti amžiną meilę vienas kitam. Klūpėjome vienas prieš kitą, o laimės ašaros nelaukė net kol bus užmautas sužadėtuvių žiedas. Tiesą pasakius, gerai net nepamenu savo išrinktojo ištartų man žodžių, svarbiausia, kad pasimetimo akimirkoje nedvejodama pasakiau „taip“. Staigmenos ir toliau nesibaigė: važinėjomės po vakarinį Vilnių didžiuliu limuzinu, klausėmės mums gerus prisiminimus keliančios muzikos, gurkšnojome šampaną, vėliau romantiškai vakarieniavome viename prabangiame Vilniaus restorane. Taigi, praėjus dviems mėnesiams po pirmojo mūsų pasimatymo, susižadėjome. Niekada nesijaučiau tokia laiminga, kartu ir tokia tikra dėl savo apsisprendimo.
Netrukus pradėjome planuoti vestuves, sutarėme, kad jos bus jau ateinančią vasarą. Drauge pasitikdami Naujuosius 2011-uosius nusprendėme, kad jau galime planuoti ir vaikelį, manėm, kad tai vis tiek greitai neįvyksta. Įdomus sutapimas, kad ateinančiais metais susilaukti vaikelio mums tą vakarą palinkėjo visi mūsų artimieji. Linkėjimai, pasirodo, nuskriejo Dievui į ausį...
Sausio pradžioje persikraustėm į išnuomotą, tačiau mūsų atskirą būstą. Jokių nėštumo požymių nejutau, bet kažkodėl kirbėjo širdelė ir nutariau pasidaryti neštumo testą. Mano nuostabai, rezultatas buvo teigiamas! Žinoma, negalėjau tuo patikėti, todėl dariausi dar vieną testą – rezultatas ir vėl teigiamas. Apsidžiaugiau be galo, atrodė širdis iššoks iš krūtinės, nekantravau pranešti šią naujieną savo sužadėtiniui. Nekantravau, nes buvau tikra, jis apsidžiaugs. Grįžusi namo, tiesiog apsikabinau jį ir pasakiau, kad laukiuosi. Kaip ir tikėjau, jis be galo apsidžiaugė, nubraukėme kartu džiaugsmo ašarą. Nieko nelaukdami pranešėme šią naujieną ir visiems artimiesiems, smagu buvo jausti visų palaikymą ir džiaugsmą.
Kaip tyčia, visai dėl kitų priežasčių, buvau užsiregistravusi vizitui pas ginekologę, todėl jau po savaitės pas ją apsilankiau. Daktarė dar kartą nudžiugino mane pasakydama, kad laukiuosi jau tris savaites, netgi parodė mūsų mažąjį žirnelį echoskopo monitoriuje. Abu su vyru jautėmės neapsakomai laimingi. Man buvo be galo gera, kad mano pilvelyje jau yra dar vienas mūsų šeimos narys, kad ir toks mažytis. Nuo pat žinios apie jį ėmiau jaustis už jį atsakinga. Sužadėtinis ėmė manimi dar labiau rūpintis – gamino man maistą, tvarkėsi namuose, pildydavo mano užgaidas bei taikydavosi su mano regis nelogiškais ir nesuprantamais veiksmais. Jaučiausi ypatinga.
Nepastebimai atėjo balandžio 3-ioji – mūsų vestuvių diena. Į jas vykome tuo pačiu baltu limuzinu. Vestuves šventėme gana kukliai, artimųjų rate, tačiau labai gražiai ir įsimintinai. Viskas buvo taip tikra ir nuoširdu, kad tostų ir palinkėjimų klausėmės su ašaromis akyse. Iš laimės verkiau aš, jaunasis, artimieji, tikiu – ir mūsų mažylis. Ačiū Dievui, ne užilgo visi džiaugsmingai sukomės šokių aikštelėje. Tądien vilkėjau nuostabią rankomis megztą baltą it pūkas lengvą vestuvinę suknelę, su ja drąsiai žengiau vieną svarbiausių savo gyvenimo žingsnių. Pilvelio gyventojui tuomet jau buvo trys mėnesiai, tačiau pašaliniams jis dar rodėsi kukliai, stengėsi išlikti nepastebimas.
Kiekvieną mėnesį su nekantrumu laukdavau vizito pas ginekologę, kad vėl galėčiau pasigrožėti savo vaikeliu. Tai būdavo tarsi pasimatymai su juo. Jau savaitė po vestuvių, vieno iš tokių apsilankymų pas gydytoją metu, buvau nudžiuginta dar labiau – sužinojau, kad greičiausiai turėsiu berniuką! Šia naujiena net neabejojau, drauge su vyru ėmėme galvoti kokį vardą jam išrinksime, kokius rūbelius ir žaislus pirksime ir t.t. Visa tai pasitvirtino dar labiau, kai eilinio apsilankymo pas gydytoją metu echoskopo monitoriuje gydytoja mums su vyru parodė, kodėl ji mano, kad tai berniukas. Pamatėme ir vyriškumo įrodymą, ir ilgas kaip tėčio kojytes, ir vyriškas rankytes. Jausmas neapsakomas...
Bėgo mėnesiai, mano pilvas vis didėjo ir didėjo. Tai buvo ir mano vaikelio, ir vyro nuopelnas :) Vis labiau laukiau, kada išvysiu savo mažylį, bet tuo pačiu ir kiek bijojau gimdymo. Perskaičiau turbūt visus lietuviškus interneto puslapius ir forumus, susijusius su gimdymu, bet tai negelbėjo. Gydytojos numatyta spalio 5-oji vis artėjo. Vyras pusę metu planavo ir organizavo vieną tarptautinį renginį, kuris turėjo vykti būtent spalio 5-6 dienomis, todėl juokais manęs prašė, kad negimdyčiau tomis dienomis.
Žinoma, įvyko taip, kaip ir turėjo įvykti: spalio 4 vakarą vyras atvežė mane į gimdymo namus. Visgi po gydytojo apžiūros grįžome į namus, tačiau, vyro nelaimei, kitą rytą šeštą valandą vėl atvėrėme gimdymo namų duris. Vyras palydėjo mane iki palatos ir privalėjo išvykti į savo renginį. Gydytojas pamatęs išvykstantį paradine karininko uniforma pasipuošusį vyrą jo net paklausė ar Lietuvoje neprasidėjo karas, kad iškilo svarbesnių reikalų nei vaiko gimimas. Nors ir labai buvo baisu pasilikti vienai palatoje ir kovoti su sąrėmiais, tačiau vyrą palaikiau ir supratau. Be to, tik jam išvykus, telefonu pasikviečiau mamą.
Sąrėmiai vis stiprėjo. Pasikonsultavusi su gydytoju, apsisprendžiau nuskausminimo procedūrai ir tuo nesigailiu. Iškart pajutau palengvėjimą, galėjau net kiek pasnausti. Mano vyras visgi nepaliko manęs ir, padaręs viską kas įmanoma, vėl atskubėjo pas mane. Spėjo. Nuo to laiko pasijutau saugi ir žinojau, kad viskas bus gerai. Pasak gydytojo, gimdymas turėjo prasidėti apie devintą vakaro, tačiau prieš šeštą valandą gydytojas apžiūrėjęs mane išbėgo į koridorių mano vyrui bei mamai pasakė „jau prasideda!”.
Pamenu, po šių žodžių aš vėl išsigandau: nejau tai jau vyksta, nejau taip greitai? Ačiū Dievui viskas įvyko sklandžiai ir 18.12 val. vyras atskyrė mane ir kūdikėlį perkirpdamas mus jungusią virkštelę. Vytis Liudvikas (pastarasis vardas senelio garbei) pasaulį išvydo būdamas 54 cm ūgio ir sverdamas 3570 gramus. Žinoma, kiekvienai mamai jos vaikelis yra pats gražiausias, tačiau jis tikrai buvo dieviško grožio, neatsisakau šių žodžių ir šiandieną.
Už kelėtos savaičių Vyčiui Liudvikui jau metukai. Mielo vargelio buvo, neslėpsiu, tačiau nesigailiu nei viena šių metų minute. Sūnelis mums su vyru suteikė daugybę džiaugsmo – džiaugėmės kiekviena jo šypsena, išleistu garsu, kiekviena išdaiga, kiekvienu, kad ir atrodytų nereikšmingu, pasiekimu. Jau mėnuo kaip mūsų sūnelis vaikšto, tai atėjo nepastebimai greitai. Matyt, taip sakysiu ir apie kitus sūnaus pasiekimus. Šiandieną galiu teigti, kad sūnelis yra mūsų šeimos pagrindas: kad ir kaip sunku ar pikta šeimoje bebūtų, sūnelio šypsena ir juokas viską išsprendžia. Todėl esame laimingi.
Keista, bet už abu vyrus esu dėkinga likimui ir internetui.
Ieva Neimontienė
lialia88 tikiuosi greitu laiku pavyks
Kaip laukiu aš tokios meilės... gaila, dar nesulaukiau