Mano mergytei gruodį sueis treji metukai, bet vaikas nervingas kaip ne Vaikas. :(
Prie 9 mėnesius su šeima persikėlėme gyventi į Airiją, iki tol, kaip prisimenu, sakydavau ir girdavausi, kad mano vaikas auksinis, kokia ji gera, kaip ja mes, tėveliai, džiaugdavomės, turėdami tokį nuostabų vaiką...
Na dabar, atrodo, išgyvenu pragarą, klykimas į akis dėl bet ko, tas jos pyktis liejasi visur...namie, svečiuose, parduotuvėje...kas beužkalbintų, tarkim, pagiriant jos gražią palaidinę, ji trenkia per rankas, klykia "čia mano" ir taip įsirėkia, kad aš net nuraminti nebegaliu. Prašo sausainuko, paduodu, prasideda isterija, kad jis ne toks, kokio ji nori, ir tas pyktis visur ir dėl bet ko....kad ir dėl einančios moteriškės, kuri eina kita kelio puse, kodėl ji neina toje pusėje, kur mes...
Kalbėjau iki šiol gražiuoju, diržiuko nenaudoju, bet man jau rodos, tuoj kai trenksiu...bet tvardausi ir stengiuosi jai neparodyti...aišku, subaru, pasakau, kad negerai daro.
Priena mergaitė, duoda ranką, užkiša tą ranką už nugaros ir susiraukia - rėkia tai mergaitei "aš su tavimi nežaisiu", ir vis tas "nenoriu"...Sakau, dukryt, taip negalima, draugių neturėsi, ji - ir nereikia. Pasidedu popieriaus, kad kartu papieštume, neduok dieve, aš uždėjau lašiuką ant popieriaus, supyksta, viską meta ir vėl nervai...kažko sudrausti irgi neįmanoma, tarkim, kažko negalima daryti, rodos, nė negirdi...
Visuomet pamyluoju, akpabinu, pabučiuoju, sakau, kaip mes su tėveliu ją mylim, jos to paties prašau, bet ne...sako - nemyliu.
Dar aplinkinių žmonių, giminių, draugų tas išsakymas, kad siaubas, kas per vaikas, gyvenime tokio pikto vaiko nėra matę, mane varo iš proto...vat ir dabar pasiėmiau vaiką iš auklės, išklausiau litaniją, kokia ji pikta, kaip su ja sunku...o kad kažkas patarimą duotų, kur tau, visi moka tik smerkti. Lepinti tikrai nelepinu...
Tai praš patarkite, kaip man elgtis, ką man daryti...myliu savo vaiką ir noriu jai tik gero...
Gintarė

kas augina tokius vaikuciu, kaip mano vaikas, linkiu jums taip pat dideles dideles kantrybes ir dar didesnes meiles tiems maziems pabiriukams
aciu mamytems, kurios patarimu duodate, o ne mane smerkiat
Is jusu laisko atrodo, kad vaikas nusistate sau labai dideles ribas, nes jus viska jam stengiates pateisinti ir parodote, kad ir kokia ji butu bjauri, jus vistiek ja mylesite taip pat stipriai ir ji nesulauks jokiu neigiamu pasekmiu.