Spausdinti
Pasidžiaugsiu, kad vėliavėlę padarė 17 mėnesių dukrytė, tiesa, aš griebiausi gudrybių, kurios leido jai vėliavytę pasigaminti.
Iškirpau vėliavą iš popieriaus, daviau konkrečios spalvos popierėlį plėšyti ir patepiau klijais tą vietelę, kurioje tos spalvytės reikėjo. O kotą padarėme iš sumuštinių pagaliuko.
O gaminant Gedimino pilį labiau prisidėjau: supjausčiau rutuliuko forma vyno kamštukus ir patepiau klijais, vaikiukas juos lipdė ant skardinės nuo kavos, kai atsibodo, teko man pabaigti. O spalvinome akvarele.
Nereikalingą spalvinimo vietelę apklijavau popieriumi, o vaikas galėjo spalvinti man „reikalingą“ vietą, kai išdžiūdavo, jau uždažytą vietą apklijuodavau popieriumi ir dukrytė jau spalvindavo kita spalvyte – ten kur reikia.
O jei nuspalvindavo, ten kur netinka, ne bėda, juk popieriumi apklijavau. Priklijavome vėliavytę. Ir, sakyčiau, pavyko nuostabus darbelis, o ypač gražu, kai ji stovi ant sniegelio, kurio ši žiemužė mums nepagailėjo.
Ši „Gedimino pilis“ mums vėliau tarnaus kaip dėžutė susidėti smulkius daiktelius.
Gintarė Petraškaitė
LIUKS
Fantazija pas Gintare nereali 
Mokintis iš jūsų 
Svarbiausia, kad padaryta bendromis jėgomis su dukryte
