Gimus dukrytei žinduko nebandžiau duoti, nes buvo ir taip labai rami, tai nemačiau jokio reikalo. Kai jau pradėjo darytis irzlesnė, pasiūliau, o ji še tau kad nori – išspjovė laukan.
Dabar jai jau keturi mėnesiukai ir savaitė, o su žinduku dar taip ir “nesusidraugavo“. Nepasakyčiau, kad ir buteliuko mėgėja, nes labai retai kada atsigeria iš jo arbatėlės. Iš dalies džiaugiuosi, kad jokie pašaliniai daiktai neužstoja gražaus mano dukrytės veiduko.
Visada matau jį, matau jos gražią šypsenėlę. Kita vertus, ji vietoj žinduko yra linkusi į burnytę kištis rankytę. Dabar pradėjus dygti dantukams rankytė nuolatinis „svečias“ jos burnytėje.
Nepatogu pasidaro, kai iš aplinkinių sulaukių replikų, kad gal ji alkana. Nors esu įsitikinusi, kad taip daro tikrai ne iš alkio, nes ne kartą bandžiau, ištraukusi rankytę pasiūlyti krūtį, o ji ne tik kad nevalgo, o dar ir susierzina kam rankutę ištraukiau.
Nežinau, kaip apsiginti nuo tokių aplinkinių replikų? Žinau, dauguma vaikučių taip daro, bet nežinau tikslios priežasties dėl ko ir ar tai tikrai normalu? O gal visgi taip darydami mažyliai parodo, kad jiems kažko trūksta?
Teko girdėti, kad kai kurie vaikučiai net iki pirmos klasės vis dar įsikiša pirščiuką į burnytę? Kaip reikėtų atpratinti? O gal priešingai – nieko nedaryti, laukti kol vaikutis pats iš to išaugs?
Mamytės, pasidalinkite savo patirtimi.
