Ant puoduko: nuo gimimo ar vaikui panorėjus?

Kada pradėti pratinti vaiką prie tualeto? Ir kaip tai daryti? Šiuo klausimu nesutaria net pediatrai ir vaiko raidos specialistai, ką jau kalbėti apie tėvus. Žinoma, tėvams norėtųsi, kad vaikas pradėtų naudotis tualetu kuo anksčiau, tačiau kiek toks noras realus? Ankstyvo (naujagimių ir kūdikių) mokymo šalininkai sako, kad realus, vėlyvesnio pratinimo prie tualeto šalininkai sako, kad ko benorėtų tėvai, vaikas tualetu pradės naudotis tuomet, kai bus tam pribrendęs – tik fizine, tiek emocine, tiek socialine prasme.   

Mokymosi naudotis tualetu būdus iš esmės galima suskirstyti į keturias grupes pagal tai, kada pradedamas mokymas ir kieno iniciatyva tai vyksta:

• Naujagimių mokymas.
• Kūdikių mokymas.
• Vėlyvas (nuo 1,5 – 2 metų) laipsniškas tėvų paskatintas perėjimas prie puoduko.
• Vėlyvas (nuo 1,5 – 2 metų) greitas („per vieną dieną“) tėvų inicijuotas perėjimas prie puoduko.
• Vaiko inicijuotas perėjimas nuo sauskelnių prie puoduko.

Kol mokslas neįrodė, kad vienas kuris metodas yra pranašesnis už kitą, tėvams nelieka nieko kito, kaip pasirinkti jiems priimtiniausią, kuris geriausiai atitinka jų požiūrį į vaikų auginimą ir auklėjimą. Pirmas svarbus klausimas, į kurį tėvai turi sau atsakyti, yra kada pradėti? Tiek ankstyvas, tiek vėlyvesnis mokymas turi savų už ir prieš. Štai ką teigia kiekvieno iš jų šalininkai:   

Ankstyvo mokymo šalininkų nuomonė:

Kodėl šis būdas. Tai yra natūralus, paprotinis mokymas, iki šiol naudojamas daugumoje Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalių, ir iki 1960-1970 metų  taip pat buvęs norma Vakarų šalyse. Net jei vaikai iki 2-2,5 metų neturi tobulų įgūdžių, jie išmoksta pranešti tėvams apie tai, kad nori tuštintis. Todėl jau nuo vienerių metų jiems sauskelnių reikia labai retai (paprastai tik nakties metu ir kelionėse). Be to, tokie vaikai savarankiškai tualetu pradeda naudotis anksčiau (apytiksliai dviejų metų). Tai, kad iki 2-3 metų vaikas yra „nesubrendęs“ tualetui, yra sauskelnių gamintojų sukurtas mitas, kuris didina jų pardavimus: dauguma vėlyvo mokymo idėjų ir metodikų atsirado netrukus po to, kai buvo pradėtos gaminti pirmosios sauskelnės.

Kodėl ne vėlyvas mokymas? Laikui bėgant, vaikai pripranta prie sauskelnių, jaučiasi su jomis patogiai, tad turi mažesnę motyvaciją kreipti dėmesį į kūno siunčiamus signalus (o galiausiai jų ir nebepastebi). Be to, pradėti mokyti vyresnius vaikus nėra taip paprasta: jie yra mažiau priklausomi nuo tėvų, turi savo nuomonę, gali priešintis nurodymams, tad tėvų pastangų gali reikėti dar daugiau, nei mokant kūdikį.

Apie kūno signalų suvokimą.  Netiesa, kad kūdikis iki 1,5-2 metų nejaučia, kad nori ant puoduko. Jei kūdikis jaučia, kada jis alkanas, kada jam šalta, jis taip pat jaučia ir tai, kada tuštinsis. Dauguma vaikų „išsiduoda“ nutaisydami specifinę veido išraišką ar kaip kitaip, o atidūs tėvai šiuos „signalus“ pastebi. Pamažu tėvai išmoko vaiką suprasti, ką šie pojūčiai reiškia, ir ką jiems atsiradus reikia daryti.

Tėvų vaidmuo. Tėvai neturėtų laukti, kol vaikas išlavės tiek, kad galės tualetu naudotis pats, be tėvų pagalbos: juk tėvai nelaukia, kol vaikas pats išmoks pats pasigaminti pietus, valgyti šaukštu  ar išsimaudyti vonioje. Tėvai turi pagelbėti vaikui atlikti užduotis ir padėti lavinti įgūdžius. Tėvai be reikalo yra gąsdinami, kad jie turės nuolat „budėti“: kol vaikas yra mažas, jis bet kokiu atveju nėra paliekamas be priežiūros, tad ypatingų pastangų pastebėti jo „tualeto užuominas“ nereikia. Tai daugiau noro, o ne galimybių klausimas.

Higiena ir sveikata. Sauskelnės nėra higieniška. Nepadėdami vaikui atsisakyti sauskelnių, tėvai verčia jį būti nešvaroje. Jos tiesiog yra patogios tėvams, nenorintiems skalbti suterštų vaiko apatinių ir apskritai skirti daugiau laiko vaiko priežiūrai ir ugdymui. Anksti atsisakiusiems sauskelnių vaikams negresia su sauskelnėmis siejamos ligos ir infekcijos (iššutimai, bėrimai, pienligė, lytinių organų, šlapimo takų uždegimai). Kai kurie tyrimai ir stebėjimai rodo, kad anksti pradėti mokyti vaikai rečiau serga šlapimo pūslės ir šlapimo takų ligomis, taip pat rečiau turi šlapimo nelaikymo problemų.

Nauda vaikui, tėvams ir visuomenei. Paaugęs, vaikas labiau pasitiki savimi, jis neturi kompleksų šiuo klausimu. Tarp tėvų ir vaiko užsimezga glaudesnis ryšys, nes tėvai išmoksta stebėti ir atpažinti vaiko kūno kalbą, užuominas, nuotaikas, emocijas. Be to, tėvai ne tik sutaupo sauskelnėms, bet ir prisideda prie gamtosaugos ir ekologijos.

Vėlyvo mokymo šalininkų nuomonė:

Kodėl šis būdas? Net ir pradėjus mokyti labai anksti, vaikas tualetu visiškai savarankiškai išmoksta naudotis tik 2-3 metų. Taigi, rezultatas tas pats, o trunka ilgiau. Todėl vaiką reikia mokyti tuomet, kai jis jau būna išmokęs vaikščioti, moka nusimauti ir užsimauti kelnytes, pradeda suprasti tualeto paskirtį, gali suprasti nurodymus, atsakyti į klausimus. Paprotys pradėti mokyti anksti netinka šiuolaikinei visuomenei, nes yra atėjęs iš laikų, kuomet vaikus leisdavo bėgioti nuogais pasturgaliais, taip pat iš kultūrų, kuriose mamos nuolat nešioja savo vaikelius.

Kodėl ne ankstyvas mokymas? Iš vaiko reikalaujama, kad jis darytų tai, ko jis dar nesugeba ir nesupranta. Todėl vaikas be reikalo traumuojamas. (Ankstyvo mokymo šalininkų kontrargumentas: vaikas nėra traumuojamas, jei procesas vyksta pozityviai, be prievartos. Vėlyvas mokymas naudojant brutalius metodus taip pat traumuoja vaiką. Taigi esmė yra ne mokymo laikas, o kaip tai daroma). 

Apie kūno signalų suvokimą. Tik sukaukęs 1,5-2  metų vaikas gali kontroliuoti savo šalinimo sistemą, ji yra pakankamai subrendusi, kad galėtų būti ištuštinama rečiau ir gausiau. Iki apytiksliai dviejų metų amžiaus vaikas nesupranta tuštinimosi esmės, jo motoriniai įgūdžiai nėra pakankamai geri, kad jis pats galėtų susitvarkyti: sėdėti, nueiti iki tualeto, nusimauti ir užsimauti kelnes.

Higiena ir sveikata.  Sauskelnės yra higieniška, jei vaikas yra išmokomas pasakyti tėvams, kada reikia jas pakeisti.  Anksti atsisakius sauskelnių, yra didelė šlapių kelnių, suterštos patalynės ir baldų tikimybė – tai taip pat nėra higieniška.

Nauda tėvams, vaikui, visuomenei. Ankstyvas mokymas yra daugiau ne vaiko mokymasis naudotis tualetu, o tėvų bandymai suprasti vaiko kūno kalbą. Mama priversta nuolat stebėti vaiką ir reaguoti į jo siunčiamas užuominas, vietoj to, kad skirtų savo energiją ir laiką prasmingesnei veiklai. Jei sauskelnių atsisakoma anksti (1-2 metų), bus daugiau skalbimo, tad ekologijos aspektas nėra esminis. 

Kad ir kokiai nuomonei pritari, turėtum paisyti dviejų dalykų: pratybų metu nenaudok prievartos ir nebausk vaiko, kai jis padaro į kelnes. Tiek ankstyvo, tiek vėlyvo mokymo šalininkai sutaria: mokymasis daryti į puoduką yra natūralus raidos etapas, todėl už „klaidas“ bausti negalima. Juk neketini bausti vaiko už tai, jei jis pargrius žengdamas savo pirmuosius žingsnius, o juo labiau nesitiki, kad vaikas pradės sėdėti, vaikščioti ar kalbėti kelių žodžių sakiniais vos tau to panorėjus.

Straipsnis iš tėvų darželio. Nes jau nebežinau ką daryti kaip mažaja išmokinti ant tuoleto tuštintis. Tai visur ieškau info kaip tai padaryti.