Medus... Turbūt, nesuklysiu sakydama, kad kiekviena sulaukusi vasaros dairomės nors mažo stiklainėlio natūralaus medaus vaistams.
Kiekviena žinom, kad tai pirmas vaistas peršalus o dar su karšta arbata, mmm... skanumėlis. O ar metėt kaip jis atsiranda ant mūsų stalo. Taigi, nusprendžiau papasakoti, kaip medus atkeliauja į namus.
Na žinoma, ir mažam vaikui aišku, kad medų neša bitės. Šių darbštuolių kelias šeimas turi ir mano tėvai. Visas priežiūros darbas tenka tėčiui, nes mamai visai netikėtai atsirado alergija bičių įgėlimams, aš bijau( mano tėtis sako, kad bijant labiau puola), o anūkai dar per maži bitininkauti.
.
Koriai su medumi atkeliauja į namus, ten jau prasideda likusių namiškių darbas. Pirmiausia - korių atakiavimas, gaila neturiu nuotraukų, bet pasakysiu, kad tai daroma rankiniu būdu. Korio gabaliukus su medumi galima skanauti, vaikams tai labai patinka, prisipažinsiu, man irgi. Jausmas toks lyg kramtytum kramtomą gumą, kurios viduje - medus.

Vėliau koriai dedami į tokį aparatą, kuris vadinasi medsukiu. Medaus sukimas jau atitenka vaikams, žinoma, vyresniems. Pastebėjau, kad jiems tai lyg pramoga, teko net eilę sudaryti, kas po ko suks.


Na štai, medus išsuktas. Dabar tik reikia suleisti į kibirus, o paskui jau skanauti kas kaip mėgsta. Man asmeniškai labai patinka su agurku.

Taigi, man netenka pirkti medaus iš prekiautojų, todėl esu rami, kad mūsų medutis be jokių priedų ir pabuvęs nesusicukruos. Šitaip būna, kai nesažiningi pardavėjai medų skiedžia su cukraus sirupu. Šiaip medus tinka ir diabetu sergantiems žmonėms, aišku tik natūralus, o ne skiestas.
Esu girdėjusi, kad su cheminiu pieštuku galima patikrint ar medus buvo praskiestas. Jei praskiestas, įkišus pieštuką, medus nusidažo. Pati niekada nebandžiau, tad negaliu pasakyti, ar tai tiesa.
Na štai, ir visas pasakojimas apie medutį.

Koriuką dar galiu vieną kitą suvalgyt, o bičių duonelės iš vis neužkabinu