SpausdintiVisus metus laksčiau pas gydytojus, šaldytuvas buvo užpildytas ne maistu, o vaistais, ryte vienus, per pietus kitus, vakare dar vienus ir t.t Praeina keletas menesių ir vėl lekiu pas gydytoją, ir atsakymas vis tas pats: reikėtų išmėgint dar vienus vaistukus, nes leliaus, kaip nėra, taip nėra.
Pavargau nuo savo blogos nuotaikos, nuo nerimo, nuo nemigos, buvo gaila žiurėti, kaip vyras tyli vakarais bijodamas pasakyti kažką ne taip, kad vėl nepradėčiau rėkti. Išsekau... Todėl vieną rytą nusprendžiau, kad jau gana, reikia gyventi ir palikti viską likimui...
Bėgo mėnesiai ir jau artėjo šventės, reikėjo rūpintis šventiniu meniu, puošt namus :) visi rūpesčiai užsimiršo. Dar kartas nuo karto išlukštendavau nėštumo testą, bet vis rodydavo tą patį, reagavau vis ramiau ir ramiau, nenorėjau ir vėl šeimoje kelti chaoso.
Taigi atėjo ir naktis, kai reikėjo patyliukais tipenti prie eglutės ir padėti vyrui dovanėlę nuo Kalėdų senio :) Ryte ir sau radau ryšulėlį, buvo smagu, mano veidą ir vėl puošė šypsena. Vyrui, sakė, aš tokia gražiausia :)
Po savaitėlės atšventėme ir Naujuosius, viskas ėjosi puikiai, nors buvom dviese, bet buvome šeima.
Vasario mėnesį pasijutau prastai, savaitę gulėjau su temperatūra ir baisiai pykino. Nesupratau, kas negerai, vis bandžiau atspėti, kur galėjau peršalti, juk saugojausi, visada užsivyniodavau ilgiausią šaliką ir niekur neidavau be kailinės kepurės, bet gulėjau kaip prikalta prie lovos. Tada mąsčiau, kad galėjau apnuodyt skrandį, ir todėl man taip negera, bet tarp visų šitų pamąstymų niekaip nepagalvojau apie gandrų apsilankymą, nes jau tiek kartų mėginta, bet veltui...
Ėjo savaitės ir į trečios pabaigą atsidūriau ligoninėj, prijungė lašinę, pastatė vandens butelį ir džiūvėsėlių, jei kartais užsimanyčiau pakramsnot. Buvau išbalus ir panaši į vaiduoklį. Vyras po darbo lakstė lankyt ir laukė atsakymo, kas su manim negerai, bet ....
Viskas buvo tik gerai :) Na taip, savijauta prasta, bet visos kitos žinios nuostabios :) Gydytojai padarė kraujo tyrimus ir ... Mus aplankė gandrai.
Labai laukėme pirmo susitikimo su mažyliu, norėjos sužinoti, kada jis sugalvojo apsigyventi mano pilvelyje, labai spurdėjo širdis iš nerimo, ar viskas bus gerai, ar neras ko nors blogo, tikriausiai po tiek bandymų jau būčiau palūžus, jei būtų tekę sužinot blogas naujienas, bet likimas viską sudėliojo į savo vietas ir sužinojom, jog laukiam sveikos mergaitės :) O gandras ją atgabeno per Naujuosius, taip paskaičiavo mano gydytoja :)
Vyras nubraukė pirmą ašarą išgirdęs naujienas ir apsišarvavo kantrybe, juk dabar jam teks gyventi su nėštuke :)
Aš vis pilnėjau ir pilnėjau ;)
Taip atrodžiau 7 mėnesį :)
Radom pilvelio sargą :) Vyresnį brolį - katiną Tigrių :)
Visko buvo: ir verkiau, kaip protą pametus, ir juokiaus nežinia iš ko, ir draugavau su wc, ir sienas ramsčiau iš silpnumo, šaldytuve korėsi pelės, o vyras panašėjo į super modelį, nes maisto namie nebuvo, juk svarbiausiai namų gyventojai negera nuo kvapo :)
Bet galiausiai sulaukėm tos dienos, kai turėjo išsilukštenti mūsų gyvenimo stebuklas :)
Štai aš 10 valandą ryte :)
O čia 10.31 - mūsų stebuklas :)
Štai mano šeima... Verta buvo laukti taip ilgai ir sužinoti, kad gandrai atskrenda ir žiemą... Šias šventes mes jau sutikome trise...
tikrai asareles rieda dziugu kad visgi esat pagaliau tryse laimes, sveikatos jums ir daug daug graziu dienu 
is juokingo eilute man patiko kad vyras i modeli panaseja
jau tos foto ir visi ispudziai, skaiciau ir atrode lyg su manim panasiai vyksta
dziugu, kad sulauket savojo stebukliuko ir db jau esate 3-ise ramybes, silumos ir daug daug meiles Jusu sauniai seimynai
o tas planavimas,laukimas,ne viena moterį kartais išveda iš kantrybės,bet vėliau apsiprantama,mes du metus planavom,o sulaukėm žinios kaip mažiausiai to tikėjausi sėkmės jum
smagu skaityt tokius atsiliepimus
visokeriopos laimės, dar daugiau meilės Jūsų šeimai
