SpausdintiVisada mėgau keisti savo išvaizdą šiek tiek kardinaliau. Bet paskutinis pasikeitimas mane pačią labai nuvylė.
Kiekviena minutė prie veidrodžio dabar manęs nedžiugina. Kol laukiausi, auginau savo natūralios spalvos plaukus, bet po gimdymo nusprendžiau pasikeisti. Tam reikėjo daug laiko, kad prisiruoščiau. Bet draugės vestuvės paskubino šį momentą.
Į kirpyklą žingsniavau pilna teigiamų emocijų, nes degiau noru vėl būti šiek tiek ryškesnė - oranžinės spalvos plaukais. Šią spalvą turėjau per savo vestuves. Ir jaučiausi smagiai, ir pati savimi džiaugiausi.
Deja, kirpykloje mane visos puolė atkalbinėti, kad man ta spalva bus per daug "šaukianti". Ir galų gale prikalbėjo pasirinkti tamsesnio tono spalvą su oranžiniu atspalviu.
Grįžau namo, ir pati negalėjau patikėti, kaip mane galėjo taip perkalbėti. Į veidrodį net akies krašteliu nesinorėjo žiūrėti. Galvą dengti po kepurėmis norėjosi.
Taip ir buvo. Visada jei eidavau į parką ar į miestą, užsidėdavau sportinę kepuraitę. Šį plaukų spalva man ne tik kad nepatiko, bet tiesiog net erzino.
Ir nuėjusi prieš vestuves pas tą kirpėją, tiesiai šviesiai pasakiau, kad noriu šios spalvos kuo greičiau atsikratyti. Ir kad sekantį kartą nieku gyvu nebandytų perkalbinėti.
O gal tiesiog aš pas ją jau net neisiu. Gi kirpykla moteriai - vienas iš gyvenimo džiaugsmų.
Rima
juokauju 
o tu?
bet man tu laaaaaaaaaaaaaaaaaaabai graziai atrodai