„Kas trečias vaikas mokykloje patiria patyčias“, – skelbia socialinė reklama. Šiuo metu, regis, aktyviau nei bet kada kuriami planai, projektai, organizuojami seminarai ir telkiamos pagalbos grupės, kad patyčios iš vaikystės tiesiog išnyktų. Bet jos, regis, nuolat rusena ir pakanka menko gūsio, kad viskas vėl įsiliepsnotų.
Būtent apie tai pasakojama Gendručio Morkūno apysakoje „Grįžimo istorija“. Kaip būdinga šiam autoriui, istorija kupina mįslių, paslaptingumo. Ji skatina susimąstyti ir pažvelgti pirmiausiai į save pačius – iš labai arti ir labai atidžiai, įvertinti, ar viską padarome, kad esantiems šalia būtų gera ir saugu.
Pagrindinė knygos veikėja Vilija – prieš dvylika metų paslaptingai dingusi mergaitė. Vieną dieną netikėtai ją, sėdinčią miške ant kelmo, randa kaimo vaikai ir parsiveda. Ir nors Vilija iš namų dingo mažutėlė, pasiekusi kaimą ji randa savo namus, atpažįsta tėvus. Tik štai šie negali patikėti, kad įžengusi mergaitė – tikrai jų.
Per kelias dienas Vilija turi pritapti prie visuomenės, juk ji neturi jokio dokumento, nė vieno dvylikametei reikalingo daiktelio ir niekad lig tol nėjo į mokyklą. Apysakoje, pasitelkus hiperbolę ir švelnią ironiją, atskleidžiama, kaip suaugusieji sunkiai priima „kitokį“ atvejį, spyriojasi, nes griaunamos jų taisyklės. Ne ką mažiau viską apsunkina išankstinis nusistatymas ir abejingumas. Dėl to pamirštama, kad pirmiausiai turėtų rūpėti ne taisyklės, o vaikas.
Matydami suaugusiųjų sutrikimą Vilijos bendraamžiai imasi savos iniciatyvos – vos išvydę mergaitę pradeda ją pravardžiuoti, skleidžia piktus gandus ir vengia bendrauti.
Socialinė atskirtis apysakoje įvardijama kaip „stiklinės sienos“. Jų įspraustai Vilijai lieka tik kliautis savimi, stengtis viską stebėti iš pašalies. Bet Vilija – stipri, stipresnė, nei galėtų pati tuo patikėti. Ji nutaria sugriauti stiklo sienas, tyrinėti viską savo aplinkoje, nepasiduoti abejingumui.
Tiesa, patirdama neteisybę, ji į širdį įsileidžia saldaus keršto jausmą. Skaitytojui atskleidžiama, kiek nedaug reikia, kad įsipliekstų visuotinės patyčios, neįtikėtinu greičiu peržengiančios klasės ribas ir apimančios visą kaimelį, vėliau miestą, galbūt net visą šalį. Vilija pati patiria, ką reiškia jas pradėti ir ryžtis nutraukti.
Gendrutis Morkūnas kalba savo jauniesiems skaitytojams kaip lygiems, pateikia jiems svarstyti apie visuomenėje gyvuojančius mitus, socialinę atskirtį, baimę atrasti ir pažinti. Ragina patiems ieškoti atsakymų, ne su viskuo sutikti, o turėti savo nuomonę. Realybę, kurioje silpnesnis tarsi įspraudžiamas tarp neįveikiamų aplinkybių, G. Morkūnas apgaubia paslaptingumu, įterpia siurrealistinių veikėjų ir situacijų. Taip išlaikoma intriga ir noras patiems viską išsiaiškinti.
Tai jau antrasis apysakos „Grįžimo istorija“ leidimas (leidykla „Nieko rimto“). Knyga 2007 m. išrinkta Geriausia metų knyga vaikams ir paaugliams. Ją iliustravo gerai žinoma ir vaikų mėgstama Lina Žutautė. Ir tai, kad skaitytojai nuolat ieško šios knygos, rodo, jog ji padeda – atrasti, suprasti, išdrįsti. Juk dažnai tiek mažas, tiek didelis jaučiamės kaip Vilija – netikėtai atsidūrę naujoje erdvėje, tarp nepažįstamų žmonių, galėdami pasikliauti tik savimi. Nelengva ir nepaprasta, bet viskas įmanoma, jei tik atrandi savyje gerumo galių ir patiki savimi.
Agnė Skučaitė-Leonavičienė
