Ar įmanoma mokyklą paversti intelektualia žaidimo aikštele? Ką derėtų daryti, kad edukacija būtų interaktyvi, kūrybiška ir pritaikoma kasdienybėje? „Tikiu, kad mokykla gali būti socialiai aktyvios bendruomenės centras, kuriame susitinka visi –mokiniai, mokytojai, tėvai, ateinantys mokytis ir mokyti dalintis žiniomis, smalsumu, įkvėpimu“ – portalui Mamuradijas.lt pasakojo vienas VŠĮ „Kuriančios bendruomenės“ įkūrėjų bei direktorius, švietimo projektų iniciatorius ir vykdytojas Julius Paplauskas.
Vaikystės svajonė – tapti kosmonautu? Kodėl moksleivius kviečiate „Į Mėnulį“? Papasakokite plačiau apie šią iniciatyvą.
Skafandrą pasimatuoti svajojau! Nuo mažens domino nepažintos platybės, susidomėjęs skaičiau „Mokslas ir visata“ enciklopediją, įdomi ir žmonių nusileidimo Mėnulyje istorija. Keliauti vienam, ten kur nepažinta, neištirta – nedrąsu. Tam, kad baimės moksleivių akyse būtų mažiau, iniciavome mentorystės projektą „Į Mėnulį“. Pavadinimo idėją sugalvojo kolegos, iš pradžių pavadino „Varom į mėnulį!“ – tarsi šukis, ir trumpas, ir aiškus. Be to, simboliškas: tikslo siekimas, baimės suvaldymas, nežinomybės prasklaidymas, tyrinėjimo.
Ar jaučiatės įkvėptas, o galbūt atvirkščiai – nusivylęs, asmeninės patirties dar besimokant mokykloje? Kaip tai susiję su dabartine veikla?
Mokymasis pradinėse klasėse - kūrybiškumo, meniškumo periodas, daug piešiau ir tuo mėgavausi. Vėliau viskas ėmė keistis – tiek mokytojai, tiek mokymosi sistema, žiovulį ir nuobodulį kėlė taisyklės, griežti reikalavimai, išnyko mėgavimasis laiku, praleistu mokykloje. Kai kurie mokytojai gebėjo sudominti - ugdyme labai svarbios asmenybės, istorijų pasakotojai, gebantys pažadinti mokinių susidomėjimą, įtraukti juos, dalintis, skatinti. Tiesa, mokytis licėjuje patiko, ten susirinko visai ne „moksliukai“, o besidomintys skirtingomis sritimis, kūrybiški, mėgstantys sportuoti, o bendravimas buvo kur kas neformalesnis, nes jo bendruomenė maža ir tiek mokytojai, tiek mokiniai vieni kitus pažįsta.
Kodėl pasirinkote mokytojo profesiją?
Manau, jog mokytojo darbas yra itin prasmingas, todėl nusprendžiau, baigęs studijas Didžiojoje Britanijoje, grįžti į Lietuvą ir pasidalinti nauju požiūriu. Suvokiau, jog mokytojams trūksta erdvės bendrauti, daugybė reikalavimų remtis programomis, taisyklėmis, nebėra laiko rūpintis vaiko svajonėmis, paklausti, kas žadina jo susidomėjimą, pastebėti individualų stilių.
Visa prasideda nuo struktūros, pavyzdžiui, pamokos trukmės – 45 minutės, nors niekur nėra nurodyta, jog būtent tiek laiko ir turi trukti pamoka. Nors Lietuvos ugdymo programos yra vienos geriausių Europoje, įvertintos tarptautiniu lygmeniu, tačiau ribos - žmonių galvose, todėl turime neprogresuojančią švietimo sistemą. Prireiks dar ne vieno mėnulio, kuriančio neformalaus mokymosi metodus, skatinančio skirtingų kartų bendradarbiavimą, projektines veiklas, realaus gyvenimo pavyzdžių pateikimą edukacijoje.
Mokykla – vieta, kurioje praplečiamas požiūris ir konstruojamas suvokimas, o vaikas atveria duris į pasaulį, jausdamasis laimingas dėl savo unikalumo, individualių pasiekimų, pozityvių ateities vizijų.
Nupieškite viziją mokyklos, į kurią norėtumėte lydėti savo atžalas rugsėjo 1-ąją.
Greičiausiai tai būtų suomiško tipo mokykla – atėjus į pamokas nusiaunami batai, neformaliai bendraujama, net mažiausias vaikas turi galimybę užmegzti pokalbį su direktoriumi, į kurį kreipiasi „tu“. Tiesa, bandžiau tai mokydamas Tarptautiniame Bakalaureate, Šiaulių Didžvario gimnazijoje. Deja, mūsų visuomenėje tai nelabai įmanoma, sunku suvokti esančią ribą. Tiesiog mokykloje reikėtų daugiau laisvės daryti tai, kas kelia džiaugsmą, organizuoti ekskursijas, pateikti realaus gyvenimo aktualijas bei situacijas. Svarbus ir praktinis aspektas, suaugusieji, kurie žino daugiau, galėtų papasakoti istorijų, dalintis patirtimi, o tėvai įsitrauktų į mokymą. Užverti duris nuoboduliui! Labai svarbu viską daryti su malonumu, todėl, jei mokytojas jaučia polėkį, suteikdamas žinias, žadinamas mokinių smalsumas, noras bendradarbiauti.
Tikiu, kad mokykla gali būti socialiai aktyvios bendruomenės centras, kuriame susitinka visi – tiek mokiniai, tiek mokytojai, tiek tėvai, ateinantys mokytis ir mokyti dalintis žiniomis, smalsumu, įkvėpimu.
Kūrybiškoje mokykloje, veikiausiai, ir vertinimo sistema būtų kitokia, tiesa?
Geriausias įvertinimas – nuoširdi padėka, pasidžiaugimas mokinio pasiekimais. Tai - grįžtamojo ryšio kultūra. Visuomet yra galimybė tobulėti, svarbu atsižvelgti į individualius mokinio pasiekimus, kurie negali būti įvardinti skaičiais, patekti į kiekybinę ir griežtą normatyvinę skalę: juk kai kurie mokiniai galėtų gauti 20 iš 10, svarbus tobulėjimas individualiais masteliais.
Koks įvertinimas yra įteikti rankų darbo diplomą, apdovanojimą ar naudoti taškų sistemą individualioje skalėje. Taškai ne mažėja, o tik auga. Įvertinamos pastangos, kopimas į viršų, progresas, pozityvumas. Moksleiviai jaustųsi tarsi super herojai, kurių „gyvybių skaičius“ ne mažėja, o tik didėja!
Kokias knygas, žurnalus, filmus rekomenduotumėte šeimoms, norinčioms sužinoti daugiau apie alternatyvius edukacijos būdus?
Psichologijos knygas, orientuotas į žmogų. Juk mokinys – žmogus, todėl skatinčiau susitelkimą į žmones, jų santykius, asmenybių brandą. Vaikas – mažas suaugęs žmogus. Mano manymu, suaugusiam žmogui gebėjimas išlikti vaikiškai smalsiam - didelė vertybė. Labiausiai rekomenduotina literatūra – padedanti suvokti save, o vienas geriausių būdų suvokti švietimo sistemą – bendrauti su mokytojais, administracija, rodant, jog rūpi vaiko ateitis.
