Rugsėjo 1-osios rytas pilnas bruzdesio, naujovių, neramumo širdy, lengvo pasimetimo. Viską susiruošėm, viską susidėliojom, paskubom su kardeliais nusifotografavom ir iškeliavom. Iškeliavom visa šeimyna, su tėčiu. Sakom, turbūt nepriims dviejų suaugusiųjų dėl pandemijos, bet bandom. Priėmė, įleido ir išvis labai gražiai pasitiko.
Gėlė direktorei, pasiimtos pasirašyti sutartys ir esame palydimi iki darželio. Mūsų pilietis keliauja kostiumu pasipuošęs ir nesuprasdamas, kad artėja naujas etapas. Naujas ir įdomus etapas visiems.
Galvojom, kad galėsim kartu grupėje pabūti, lygtai taip buvo direktorė minėjusi, bet nežinom, ar dėl to, kad Adomas pats drąsiai įsikibo auklėtojai į ranką ir nukeliavo į grupę, ar kad mes buvom ne taip supratę - turėjom išeiti.
Pusantros valandos laisvos. Laisvu laiku nesiskundžiu, bet laisvas laikas laukiant visada kitoks. Nei namo eit, nei lauke laukt. Bet palaukėm, apšnekėjom, dviese su vyru pasibuvom, ir žiūrim jau sutarta atsiėmimo valanda atėjo. Susitikom lauke, Adomas sau su mašina važiuoja, mūsų nepasiilgęs. Sakyčiau tradicinė gera pirma diena. Ir gerai nuteikia, ir atsiminimai geri lieka, iškart tikiesi, kad ir rytojus bus toks pat.
Po darželio į kavinę, juk šventė! Ai, dar ir dovanas nuo senelių atsiimt! Tiek daug dėmesio Adomui ir gražių akimirkų. Mums ir jam. Visiems.
Na, o rytojus toks pat ir buvo. Iškeliavo pilietis į darželį laimingas, patenkintas, auklėtojai ranką padavęs net neatsisveikino. Ateinu pasiimti po dviejų valandų, mane pamatęs pradeda “tampyti lūpą”. Taip fainai, taip jautriai. Auklėtojos patikina, kad viskas buvo gerai. Neverkė, truputį valgė, žaidė ir su auklėtoja Rimute gerai sutarė. Sako jam Rimutė, kaip močiutė. Vėliau vis pamačius Rimutę tuos žodžius prisimindavau.
Nusišluostę ašaras, nusiraminę, iškeliavom namo. Penktadienio rytas. Sakom:
-Kelkis, Adomukai, eisi į darželį!
Vaikas tokiu greičiu pakilo iš lovos, reikėtų tai pamatyti! Darželyje pasiliko su ašarom, pirmą kartą, bet aš kažkaip ramiai reagavau. Tos ašaros tokios labiau susigraudinimas. “Močiutė Rimutė” jį nusinešė, o aš iškeliavau namo. Užeinu už vartų ir atsimenu, kad nepalikau lauko kelnių, grįžtu ir matau per langą, kad Adomas jau nurimęs ? Taip gera! O šitų dviejų emocijų skirtumas lygiai kokios trys minutės.
Savaitgalis kitoks, jau atseit galim išsimiegot, kartu visi pabūt. Toks kažkoks ypatingesnis laikas! Šeštadienis, sekmadienis ir …. ir naktį iš sekmadienio į pirmadienį Adomui pakyla temperatūra. Pasilaiko pusdienį ir lyg niekur nieko dingsta. Antradienį dar pabūnam namie, maža ką. O trečiadienį, kada tikrai neliko jokių maža ką - iškeliaujam į darželį.
Dvi labai geros dienos. Tokios viduje ramios, Adomui linksmos. Valgė, gėrė, į wc keliavo. Pasaka! Draugų susiradęs, su auklėtojom sutaria, aš grįžus namie rudenines generalines tvarkas tik darau, tik darau, toks ūpas pakilęs!
Ketviradienį po darželio ponaitis toks laimingas namo keliavo, kaip su vyru juokavom, tai jam net vietos ant kelio buvo per mažai. Juokėsi, lakstė,maivėsi. Su malonumu laukėm rytojaus. Rūbai sudėti, pakvepinti, reik eit anksčiau miegot. Pusę 10-os vakaro skambutis.
- Sveiki, atsiprašau, kad taip vėlai trukdome, skambiname jums iš visuomenės sveikatos centro. Norėjome pasakyti, kad jūsų sūnui taikoma dviejų savaičių saiizoliacija. Auklėtoja susirgo korona, o jis su ja turėjo kontaktą.
- Aaaa, gerai….
Taigi dvi savaitės namie. Neplanuotos dvi savaitės namie. Aišku didelių planų nesujaukė, dangus aukštyn kojom neapvirto, bet kažkaip bent jau rudeninei tvarkai namie ūpas dingo. Vaikas toks laimingas, mes laimingi ir va... Nieko nepakeisi, tokie laikai, svarbiausia patys esame sveiki, o tos dvi savaitės praeis.
Tai ir ūpas rašyti buvo pradingęs, ir sloga nosį abiems užėmė, bet mes sveiki, ne korona. Namie ir sveiki. Nedaug liko dienų ir tikimės vėl ryte galėsim sušukti:
-Kelkis, Adomukai, į darželį! O jis su didžiuliu ūpu, kaip tąkart ir atsikels.
O šiaip tai dar apibendrinant:
Tvarka darželyje - gerai!
Auklėtojos - gerai!
Dienotvarkė - gerai!
Direktorė - gerai!
O kaip bus toliau pamatysim :)
