Pradėjus Faustui žygiuoti į pirmąją klasę, mamyčių klubas ir geras draugas leidykla "Nieko rimto" mums padovanojo puikią knygutę: Paul Van Loon "Vilkolakiukas Dolfas".
Aš naiviai tikėjausi, kad mudu su Faustu bendrom jėgom per kelis mėnesius įveiksim šią knygutę ir galėsiu parašyti paties Fausto įspūdžius, bet... Kartu įveikėm tik 5 skyrius - aišku čia mano lūkesčiai buvo gerooookai per dideli :) Per sunku dar pirmokėliui kas vakarą pačiam po puslapį perskaityti, tad aš pasidalinsiu savo nuomone apie šią knygutę.
Pati ją perskaičiau per turbūt gerą valandą :) Prisipažinsiu - buvo įdomu. Siužetas "užkabino". Norėjosi vis toliau skaityt, kad sužinoti kaip toliau rutuliosis įvykiai. Knygutė labai lengvai skaitoma, pakankamai dideliu šriftu, suskirstyta skyriais. Dažniausiai skyriaus pabaigoje paliekama kažkokia intriga.
Istorija apie berniuką Dolfą, kuris savo septintojo gimtadienio naktį virsta.. vilkolakiuku. Pagrindinė berniuko užduotis tampa išsiaiškinti kodėl ir kaip tai nutiko. Suprasti ką daro ir ko nedaro vilkolakiai. Išmokti su tuo gyventi. Dolfas, kaip eilinis septynmetis susiduria su patyčiomis mokykloje ir supranta, kad gali tam pasipriešinti.
Man, kaip ganėtinai konservatyviai mamai, užstrigo faktas apie Dolfo tėtį - jis mėgsta rengtis..kitaip. Segėti sijoną.. moterišką skrybelaitę.. sukti plaukus suktukais. Iš pradžių sutrikau...apie ką čia? Vėliau susimąsčiau.. Įdomus autoriaus sprendimas vaikams parodyti, kad nieko blogo būti.. kitokiu :)
Dolfas ieškodamas atsakymų į jį kamuojančius klausimus susipažįsta su paslaptingu vyriškiu, kuris pasirodo esąs... O kas jis toks, sužinosite paskaitę knygutę :) :)
AČIŪ MK ir NIEKO RIMTO už puikią knygutę!!!