Senokai berašėme, nes laikas bėga nespatebimai. Ir rodos, dar vakar dar buvo rugsėjo pradžia, o štai jau ir spalio vidurys...
Iš praėjusių septynių savaičių lankėme keturias. Turiu pripažinti, jog buvo ir nerimo, ir vaiko ašarų. Visgi adaptacijos laikotarpis, kuris manyčiau dar ir dabar tebevyksta, eina sklandžiai. Ryte pabudęs jau ir pats klausia, kada važiuosim į darželį. Būna rytų, kai nori ilgiau pamiegoti ir sako "nenoriu į darželį, noriu pas močiutę". tuomet susitariame, kad grįžęs iš darželio, galės iš karto keliauti pas močiutę ir su ja pabūti.
Grįžęs neretai pasakoja, ką veikęs. Iš pradžių klausinėdavau pati, paskui paskaičiusi straipsnį, radau mintį, jog pernelyg vaiko neklausinėti, nespausti. Tad dabar žiūriu, jog pat vis ką nors prisiminęs (kaip sportavo, kaip grybukais augo, kaip žaidė) pasipasakoja. Pakanka ir nuotrupų.
Koks vaikas daržely? Nemanyčiau, jog labai padykęs (nors kai pati nematau, sunku pasakyti :) Šiaip, kas susiję su aktyvia veikla (ypač vaidinimais, dalyvavimu renginiuose, gimtadiniuose), mažylis mieliau renkasi pasyvaus stebėtojo vaidmenį. Tad ir penktadienį buvusioje derliaus šventėje jis tik sėdėdamas stebėjo, kas vyko, o pats vaidinti nedrįso. Na, bet tikuos, per laiką išdrąsės.
Džiaugėsi ir visiems gyrėsi mažiukas ir irpirmuoju pasiekimu. Mat per Derliaus šventę buvom pagaminę darbelį, už kurį Deimantas gavo padėką už kūrybiškiausią darbelį tiesiai iš direktoriaus raknų. Tad ir močiutei, ir tėtei gyrėsi: "Man direktorius davė popieriuką!". Vėliau pamokinau sakyti "padėką". Bet su tokiu pasididžiavimu tai taria. Dar didžiulį įspūdį paliko ir toje šventėje apsilankęs policijos pagalbininkas šuniukas Amsius. Žodžiu, darželyje ir veiklos, ir įspūdžių daug.
Džiaugiuosi, jog mano vaikas turi galimybę lankyti darželiuką, nes koks penketas metų atgal, tokios galimybės mūsų rajone nebuvo.
Tai tokie įspūdžiai ir naujienos iš trimetinuko gyvenimo:) 
