15 Advento nykštukas: pakuojame dovanėles

Išaušo sekmadienio rytas. Lauke tamsu, niūru, bet pas mus šviesu, gera, nes mes turime tikslą: nueiti prie Kalendoriaus ir išsitraukti Nykštuką. Šis, jau penkioliktasis Nykštukas mums atneša net tris žvakeles, jas užsidegame ir skaitome užduotėlę: „Pradėti pakuoti dovanėles“.

{pic:5}

Nieko nelaukdami, sudarome sąrašėlį, kam ką dovanosime, kad per šurmulį ko nors nepamirštume. Mums idealiausia dovana ta, kuri atlikta mūsų pačių, nes tuomet į ją būna sudėta meilė, šiluma, nuoširdžiausi palinkėjimai ir į ją pažiūrėjus tamsiais žiemos vakarais užplūsta šiluma.

{pic:1}

{pic:2}

Mūsų šeimoje susiklosčiusi nerašyta taisyklė: mes dovanojame tą, ką patys sukuriame, pvz.: pačių užauginta gėlė, nunerta smulkmenytė, numegztas koks nors drabužiukas. Labai vertiname sukurtą eilėraštį, sudainuotą dainelę.

Šiuo atveju, sakyčiau, net ir kokybė nėra svarbu, svarbiausia, kad tai būtų iš širdies. Tačiau, jei būna iš širdies, tai ir pavyksta idealiai. Mes esame prieš kalėdines dovanas, kurių gausa pasipila parduotuvių lentynose.

Pirktiniai daiktai mums dažniausiai neteikia teigiamų emocijų, nes jos mums labai „šaltos”. Mes linkę manyti, kad pats žmogus gali nusipirkti to, ko jam reikia, o ne kiti pirkti, dovanoti. Iš kur kitam žmogui žinoti ko kitam reikia?

{pic:3}

{pic:4}

Dabar jums rašydama su dideliu džiaugsmu pasižiūrėjau ant sienos kabanti paveikslą, kuriame nufotografuotas Lanzarotėje saulėlydis ir vyro ranka užrašytas eilėraštis, kurį jis man dedikavo, gimus dukrelei…ai, kaip miela…

Mama Gintarė su šeima