Visi tėvai nori tobulinti vaiko sugebėjimus, vystyti jo talentus, kurie jam padės ateityje. Tiesa, neretai besistengdami suaugusieji ima ir persistengia. Šįkart apie tai, kokias klaidas dažniausiai daro tėvai:
-Nerealizuotos svajonės
Dažnai tėvai verčia vaikus mokytis tose aukštosiose ar proofesinėse mokyklose, kur patys kadaise neįstojo. Bet ar vaikas to nori? Reikia išklausyti, ko nori vaikas, tačiau jokiu būdu neįtakoti jo norų.
-Perspektyvi specialybė
Galvojama - daug uždirbsi, įgausi aukštą statusą. Tėvai vaikams gero nori, tačiau dažnai sufleruoja, pvz. stok į teisę ar būk gydytojas, nes šios specialybės visuomet paklausios. Bet rinka keičiasi, šiandien ta specialybė gali būti paklausi, tačiau po kelerių metų rinka gali pasikeisti. Todėl išeities taškas turi būti ne tai, kuri šiandien specialybė yra patraukli, o klausimas vaikui – kokių Tu turi sugebėjimų, kas tau patinka.
-Aprūpinta tėvų senatvė
Tėvai skatina vaikus būti, pvz. gydytojais, profesoriais ar skatina pasirinkti tokią profesiją, kuri būtų perspektyvi ir jie galėtų būti ramūs dėl savo senatvės. Taip tėvai elgiasi, žinoma, lyg ir gero norėdami. Visgi leiskime vaikams patiems pasirinkti savo kelią.
-Lazdos perlenkimas stimuliuojant ("Taigi, tu gali...")
Karatis tėvai sako vaikui: Dar pasimokyk, mielasis, juk tu gabus, tu sugebėsi. Tokiu savo elgesiu tėvai verčia vaiką mokytis iki jo gailmybių ribos.
Pavyzdžiui, vaikas gavo devintuką. Jei tėvai sako: „Gerai, bet juk tu gali dešimtukais mokytis, tad kitąkart labiau pasistenk“. Tai jau nėra geras požiūris, nes tai yra vaiko stimuliacija. Bet jei sakote: „Šaunuolis, gavai devintuką. Sėkmės tau taip ir toliau“ – tai yra vaiko motyvacija (teisingas požiūris).
