Adaptacija darželyje ir rugėjo pirmoji

Štai ir pralėkė mūsų pirmoji savaitė darželyje. Pradėjome adaptaciją savaitę anksčiau, prieš rugsėjo pirmą, kad rugsėjo pirmoji būtų tikra šventė.

Taigi, pirmoji diena. Atsikėlėme anksčiau, kad galėtume niekur neskubėti. Pripūtėme daug balionų, juk šiandien šventė – mažasis liūtukas pradeda lankyti darželį! Atvažiavus į darželį mus pasitiko maloni auklėtoja, parodė mūsų spintelę, išsikraustėme savo daiktus ir nuėjome į klasę. Mažajam buvo labai nedrąsu, nuo mažens labai bijo vaikų, todėl visą laiką buvo šalia manęs ir jeigu kur norėdavo eiti, visada kibdavosi man į ranką. Praleidome kartu porą valandų. Stengiausi jokiose veiklose nedalyvauti ir vis sakydavau, kad čia eina tik vaikučiai žaisti, o mamytėms negalima. Vakare tėčiui papasakojome pirmosios dienos įspūdžius.

Antroji diena. Vėl atėjome kartu į darželį. Šiandien praleidome drauge šiek tiek daugiau laiko. Bet mažajam jau buvo kur kas drąsiau. Vis dar mano rankos nepaleisdavo, norėdavo visada būti šalia, bet kai įsidrąsino, pradėjo jau šiek tiek ir pats tyrinėti aplinką. Labai patiko vienai mažai mergaitei, todėl ji labai noriai rodydavo jam žaisliukus ir vis siūlėsi kartu pažaisti.

Trečia diena. Ši diena pati sunkiausia. Nors šiandien dar drąsiau žengiame į klasę, tačiau žinau, kad šiandien jau teks atsisveikinti. Mažajam jau žinoma kasdienė rutina, todėl čiumpa mane už rankos ir patraukia prie žaidimų kilimuko apžiūrinėti žaisliukų. Su auklėtoja sutariame, kad po ryto rato mes trumpai atsisveikinsime ir jau paliksiu jį vieną pažaisti valandai. Atėjus tai akimirkai, širdis ėmė nežmoniškai daužytis, bet susėmiau. Trumpai pasilenkiau ir pasakiau, tu pažaisi su vaikučiais, pavalgysi užkandėlę ir aš tuoj grįšiu tavęs pasiimti. Duok man bučkį ir parodyk ate. Kol buvau darželyje stebėjau, kaip atsisveikina kiti tėvai ir man pasirodė, kad kuo ilgiau diskutuosi su vaikučiu, bandysi jį nuraminti, tuo daugiau jis įsiverks ir tada auklėtojoms bus daug sunkiau jį nuraminti. Taip pat nepatarčiau mojuoti pro langą, nes atrodo, kad jau vaikučiai nusiramino, bet pamato pro langą mamą ir tada antra ašarų banga. Taigi stengiausi kuo greičiau atsisveikinti, taip lengviau ir jam ir man. Žinoma, pamačius, kad mama nori išeiti, iš karto pradėjo verkti, bet auklėtoja elgėsi labai profesionaliai, tuoj pat pasiėmė jį į glėbį, o aš išėjau. Ta valanda man truko atrodo akimirką, nes laikas sustojo. Nežinau, kaip jaučiasi kitos mamytės, bet man atrodė, lyg aš jį praradau. Aišku, visiška nesąmonė. Bet ašarų neišvengiau ir aš J Tada teko nemažai padirbėti su savimi, kad nusiraminčiau, kad grįžčiau tvirta, rami ir linksma. Viena auklėtoja man patarė, kad atvedus vaiką į darželį, reikia tarytum nusikirpti jus siejančią bambagyslę. Niekaip to negalėjau suprasti, bet dabar tai jau puikiai suprantu. Tikrai mus jungia nematoma bambagyslę, kurią nukirpti labai sunku. Su auklėtoja buvome susitarusios, kad aš jai parašysiu. Labai nusiraminau, gavusi atsakymą, kad liūtukas jau nusiramino ir nebeverkia, žiūri į mašinytes pro langą.
Grįžusi po valandos, sulaukiau didžiulės šypsenos. Labai džiaugėmės vėl susitikę, čiupau į glėbį ir visą išbučiavau.

 Ketvirta diena. Šiandien su auklėtoja susitarėme, kad aš jau tik atvesiu į darželį ir mes trumpai atsisveikinsime, o tada išeisiu porai valandų. Keista, bet po vakar dienos, jaučiausi daug labiau pasitikinti savimi, daug ramesnė, nes žinojau, kad viskas bus gerai. Atėjome, nusiavėme batukus, atidaviau mylimiausią mašinytę, atsibučiavome ir aš išėjau. Dar girdėjau, kaip pradėjo graudintis, bet paskui auklėtoja man pranešė, kad greit nusiramino ir pradėjo žaisti. Taigi, misija įmanoma, tik riekia tikėti savimi ir savo vaiku.

Penktoji diena. Rugsėjo pirmoji – šventė. Šį rytą darželis mus pasitiko su balionais, muzika ir gera nuotaika. Mažajam viskas jau žinoma, todėl nebėra to jaudulio. Įteikėme auklėtojai dovanas, pasidarėme nuotraukų ir atsisveikinime pusdieniui. Pasitiko mane su didžiule šypsena ir apkabinimu. Kadangi kiekvieną dieną gauname nuotraukų, ką veikia vaikučiai, matau, kad jam sekasi visai neblogai ir po truputį, po truputį įsivažiuojame į darželio ritmą.

Vis tik jaučiu, kad viduje mane slegia kaltės jausmas, kurį vis noriu įveikti dovanomis. Vis sustabdau save , kad jam tikrai nereikia dar vienos mašinėlės ar knygelės, nes norisi atėjus pasiimti iš darželio, kažkaip jį pradžiuginti. Kaip gi įveikti save? Ir dar man labai liūdna, kai pagalvoju, kad anksčiau tiek laiko praleisdavome kartu, o dabar matysimės tik vakare. O liūdesį, turbūt, geriausia įveikti kartu kokybiškai praleidžiant vakarus, žaidžiant, dainuojant, kalbantis.. 

Štai tokia mūsų pirmoji savaitėle.