Akvilės blogas - 20 dienų mokykloje. Popamokinė veikla

Nežinau, ar čia suveikė tas viešumas, na, žinote kaip būna –pasigiri viešai ir kažkas blogo nutinka :), tai mums nutiko taip, kad viešumas padėjo: pasiskundžiau, ir pasidarė viskas labai gerai :). O gal dar ir dėl to, kad Deimantė mokykloje išbuvo 20 dienų, o įpročiui susiformuoti prireikia 21 dienos... :)

Deimantė visą savaitę džiugiai ir noriai keliavo į mokyklą. Jau ir keltis nebe taip sunku – keletą kartų ryte pabudusi laukė manęs, kada ateisiu jos žadinti :). Grįžus iš mokyklos, aš kaip įkyri musė zvimbiau: „tai ar patinka, ar įdomu, ar nori eiti?“ „Taip, taip, taip!“- neleido man nei karto suabejoti. Vieną vakarą iš tikrųjų jai skaudėjo galvą. Bandau prigauti ją:  „Tai jau neisi?“. Ji: „Ne, negaliu praleisti pamokų!“. Ar gali būti geriau??? :)

Mėgstamiausia diena – trečiadienis, nes tą dieną keramikos būrelis, o nemėgstamiausia diena – penktadienis, nes tą dieną nėra lietuvių kalbos. Deimantei patinka mokytis rašyti!!! Tos raidelės dar kreivokos, bet noras didelis! Ji tą daro visiškai savo noru namie, tik kitokia forma – ji rašinėja visokius laiškelius, raštelius savo žaidimuose, savarankiškai mokosi raidžių, kurių dar nemokė mokytoja, nes per mažai žodžių gaunasi iš išmoktų raidelių.  Iš tikrųjų neturėčiau nustebti, nes ji mėgsta rašyti nuo tada, kai ji to išmoko ( spausdintinėm raidėm nuo 4,4m.). :)

POPAMOKINĖ VEIKLA

Dailės mokykla

Mano akim, Deimantei būtina veikla po pamokų. Jai pamokos baigiasi tris kartus apie 12 val. ir du kartus – apie 13 val. Ir vienas mokyklinis keramikos būrelis. Mano galimybės dabar ribotos užsiimti su ja, nes turim dar dvi jaunėles seses. Tačiau ji priešinosi visiems mano siūlymams: šokiams – NE  (o kaip norėjau, kad dukra būtų plastiška ir tiesi kaip styga), šachmatams – NE (o kaip norėjau, kad lavintų loginį mąstymą), baseinui – NE( o kaip norėjau, kad taptų tvirta ir tiesi, išmoktų taisyklingai plaukti) . Ach, tie tėvų lūkesčiai....  O ji nori tik keramikos, dailės, ir viskas. Jei atvirai- mane liūdino, na, bet už pavadėlio nevedžiosiu jos. Ką gi, dairiausi dailės būrelio...

Ir mus ištiko nušvitimas.

Susimąsčiau, kad Deimantė mėgsta rašyti, mėgsta daug spalvinti, piešti, kodėl gi ne dailės mokykla? (močiutė mums pasufleravo). Apie tokias nieko nežinojau , pasiskambinu – dar priimtų. Dvi pamokos piešimo su dažais, viena skulptūros, ir viena – dailės istorijos. Viskas labai rimtai atrodo, net skaičiuojama klasėmis (kaip muzikos mokykloje). Visą informaciją perduodu Deimantei – ir ji vos stogo nenurauna namie iš džiaugsmo: „ Pasakos apie Čiurlionį, Monę? Aš galėsiu piešti ant molberto????“ Štai ir pataikiau, aš taip pat laiminga :).

Pasikuičiau jos stalčiuose ir radau visokių darbelių, piešinių :)

Šį paveikslėlį praėjusią savaitę spalvino pieštukais daugiau nei dvi valandas...

Kodėl ne anksčiau dailės mokykla ar būrelis? Pirma, man visada atrodydavo, nors ir mėgsta piešti (tačiau pamėgo tik nuo 5 m.), bet yra nemažai bendraamžių gražiau piešiančių už Deimantę (talento neįžvelgiau...). Antra, jei žmogus turi talentą piešti, kam jau tie dailės būreliai? Dar tik sugadins, užgoš savitumą... Trečia, mąstant stereotipiškai: na, kas iš tos dailės? Na, ką  ji gyvenime duos? Vargšai tie menininkai...

Bet dabar įžvelgiu svarių pliusų: pirma, pradinėse klasėse vis dar aktualu ir svarbu lavinti ranką (smulkiąją motoriką), antra, tai prasmingas užimtumas ne prie kompiuterio ar TV, įgaus daug praktinių ir teorinių žinių apie dailę, plėsis gerokai akiratis (turėtų lankytis su mokytoja visose Kauno senamiesčio parodose... mmm.... kaip romantiška – ir aš norėsiu: viena tik su dukra, sutemus, šąlant, brendant per pusnis, po to išgerti senamiesčio kavinukėj arbatos;  ar ne smagu jau turėti beveik užaugusią dukrą?...- lyrinis nukrypimas :))), trečia, tai papildomas  krūvis, reikės išmokti suderinti mokyklines pamokas su dailės (tokie įgūdžiai gyvenimui pravers), ketvirta, Deimantė nori ir jai patinka!!!

Kitą savaitę bus mūsų pirmas kartas, tikiuos, nenusivilsim.

Kiti užsiėmimai

Keramikos būrelis išliks mokykloje, bet vis dėl to Deimantę dar įkalbėjau tęsti smuiko pamokas (praeitais metais lankė). Kodėl? Turim nuostabią Mokytoją. Taip, nesuklydau parašydama iš didžiosios raidės. Žmogui mokinančiam vaikus, reikia išmanyti ne tik savo sritį, bet ir būti geru pedagogu. Kitu atveju, gali atmušti vaikui ne tik norą, bet ir talentą! Būkite budrūs, tėveliai! Tai Deimantę pakankamai lengvai įkalbėjau smuiko pamokoms, nors ir jo norėjo atsisakyti. O kodėl noriu, kad grotų vaikas muzikos instrumentu? Ogi cituoju: „Muzikavimui reikia sudėtingo įvairių gebėjimų derinio: klausos, gerai išugdytos subtiliosios motorikos, išlavintų fizinių pojūčių, būtina puikiai suvokti nuosekliai besirutuliojančio kūrinio visumą ir apdoroti emocijas. Tad nenuostabu, kad ieškodami smegenų srities, atsakingos už muzikos apdorojimą, mokslininkai nustatė, jok apskritai nesama jokio „muzikinio centro“. Šiuolaikiniai vaizdiniai metodai, pavyzdžiui, funkcinė tomografija, rodo, kad muzika aktyvuoja įvairias smegenų sritis: ir tas, kurios atsakingos vien už garso suvokimą, ir tas, kurios valdo motoriką arba erdvinę vizualųjį suvokimą. Be to, naujausi tyrimai atskleidė, kad muzikos apdorojimo procese dalyvauja ir vadinamasis Broka centras – vienas iš dviejų kalbos centrų. Atrodo, kad muzikuojant dalyvauja visos smegenys“ (Smegenų mankšta, F. Schirrmacher).

O mokyklinė dūdelė manęs neimponuoja. :).

Tai tiek, daugiau nebevarginsiu Jus savo rašliavoms, nepaliestas temas palieku kitai savaitei (apie maitinimą, draugus ir pan.)

P. S. pirma nuotrauka tokia todėl, kad jos visa pirmoji vaikystė tokia buvo kaip vėjas  – nenustygstanti, judri, šėlstanti,  o štai dabar visa rimtuolė mokinukė :). Nors... to vėjo galvoje dar labai daug :).

Akvilė

https://www.facebook.com/AuginuStebukla