Štai ir prabėgo pirmoji savaitė, buvo labai užimta. Prasidėjo nuo mano brolio atvykimo savaitei ir Amelijos krikštynų sekmadienį. Pirmadienis (rugpjūčio 30 d.) buvo Amelijos pirmoji diena daržely pirmoji praleista valanda svetimoje aplinkoje. Nusprendėme pirmam kartui leisti tetei ją nuvežti, kad būtų lengviau likti ir man būtų ramiau ir tuo pačiu pačiai dukrytei. Dar kartą ryte dukrytei paaiškinau, kad tetė nuveš į darželį, o ją pasitiks auklėtoja, parodys žaisliukus, bus kitų vaikučių dar. Nuvykus į darželį, Tetei leido pirmam kartui užeiti iki rūbinės, nurengti, uždėti basutes. Dar kartą priminė dukrytei kas jos šiandien laukia ir kada pasiims. Dukrytė nudžiugo pamačiusi kitus vaikučius ir gana lengvai liko mano nuostabai. Nerimo nejaučiau, kažkaip su antru vaiku lengviau savyje susitaikyti . Auklėtoja ir padėjėja sakė, kad viskas buvo gerai, neverkė vaikas, buvo rami. Grupėje buvo 4 vaikučiai tik. Fuuu, pirmoji diena, kai išbuvo valandą buvo nebloga. Kadangi vyras pasiėmęs tėvadienį, po darželio suskubome pakeliauti. Aplankėme Paulavos respubliką, Trakus ir Užutrakio dvarą, norėjome parodyti brolio merginai anglei, atvykusiai pirmą kartą į Lietuvą ivairias pilis nes mėgsta istoriją ,pilis ir dvarus. Diena pralėkė turiningai.
Antrąją dieną jau aš vežiau Ameliją į darželį . Pirmiausia bijojau kaip įsisodinti ją į automobilinę kėdutę, nes su manimi jinai joje nesėdi. Pavyko, pasiekėm darželį. Bet tą dieną buvo nauja, Amelijai nematyta auklėtoja. Manęs į vidų neleido, o pasiėmė tik dukrytę, dukrytė žinoma nenorėjo eiti, papasakojau kas jos laukia, kad bus vaikučių, žaisliukų. Bet ši diena buvo pati sunkiausia savaitėje. Sakė jau ir bet kada pradėdavo verkti ir labai garsiai. Amelija į darželį nešasi savo merliuką su kuriuo namie ir miega ir daržely juo raminasi, namų artimas kvapas. Kai pasiėmiau po valandos, padėjėja sakė, kad mano abiejų vaikų nosys tokios pačios ir patys turi panašumų ,mane guodė, kad greitai pripras ji, tikrai nėra blogai jai, nebus ir nėra taip kaip Tajui, o Tajus oj užtruko kol adaptavosi. Po to dar prie durų visą pusvalandį prakalbėjom apie gyvenimą vaikus, jos sūnus lanko tą pačią darželio grupę kaip mano vyresnysis. Dukrytė pamatė, kad bendrauju su auklėtoja, viskas saugu. Auklėtoja pastebėjo, kad Amelija labai domisi knygutės.
Trečioji diena, buvo jau rugsėjo pirmoji. Nuvežėme gėlių ir saldainių įdomesnių. Diena praėjo Amelijai gerai, šįkart liko dviem valandom. Verkė sakė visi visi vaikai kai rengėsi į lauką, o šiaip praėjo puikiai. Pastūmdė lėlių vežimuką, su kita mergyte kažką dėliojo. Ir netgi pakakojo ant puoduko ir pati apsidžiaugė, paplojo sau. Vėliau sudalyvavome šventėje lauke, pašokom, pagaudė muilo burbulų, mojavo broliui ir po renginuko pasiėmėm brolį ir važiavom namo.
Ketvirtoji diena. Verkė priėjus darželio duris, bet nebaisiai, atsiskyrė nuo manęs lengvai. Grupėje visai neverkė, buvo rami visada. Kai pasiėmiau, auklėtoja neturėjo laiko pabendrauti, pasakė tik kad viskas gerai buvo.
Penktoji diena. Jau verkti pradėjo namuose ir sakyti, kad nenori į darželį. Tik įvažiavus į darželio kiemą, vėl verkė ir sakė ,kad nenori ten, bet priėjus prie durų pati tiesė rankas auklėtojai ir pati truputį verkdama nuėjo į grupę . Grupėje neverkė. Grįžusios namo šiek tiek pailsėjom, pasiėmėm Amelijos ir mano brolius ir važiavome papietauti. Vakare ėjome į centrą, į sostinės dienas. Smagiai pasivaikščiojom ir grįžom namo.
Amelijos adaptacijos periodas sutapo su jos dantų dygimu. Kaip tik su mėsom veržiasi kreminis dantis. Beliks tik 2 viršutiniai išlysti.
Šeštadienį praleidome vėlgi mieste, išlydėjom mano brolį su drauge, o sekmadienį visai ramiai, išėjome tik į savo parką, šiek tiek ir pagrybavome vakarienei.
Laukia antroji savaitė rytoj. Oras bus puikus, tikiuosi bus lengva savaitė ir dukrytei daržely.
