Prabėgo greitai ir antroji savaitė darželyje (rašau jau prasidėjus ir trečiajai savaitei, truputuką vėluoju aprašyti). Antrosios savaitės pirmadienis Tajui prabėgo neblogai. Daug nezyzė darželyje. Džiaugiausi, kad po savaitgalio nebuvo taip jau sunku. Tik gaila, kad auklėtojos vaikelis susirgo ir jos nebus dvi savaites. Padėjėja ryte buvo visai viena su vsikais iki kol atėjo kita mūsų auklėtoja. Antradienis sunkesnis jau buvo, su daugiau zyzimų, o trečiadienis išvis sunkus. Tajus nesustodamas įkyriai darželyje auklėtojai, padėjėjai zyzė tepu tepu. Jis vis prašės eit į lauką. Dar tas tepu tepu reiškia, kad jis norj ir ant rankų, bet auklėtoja nesupranta ir nešioti pastoviai ne išeitis.
Tądien turėjau nuvežti ir vyrą į darbą, nes jo mašina sugedus buvo. Kaip tik paskambino draugė, kurios sūnelis taip pat pratinasi prie darželio, tai ta proga užsukau pasidalinti tuo pačiu nerimu ir kartu negalvoti vien kaip sekasi vaikam daržely. Bet tądien mano širdis buvo nerami kažkodėl, matyt jautė, kad vaikui sunku.
Pasiėmus vaiką iš darželio kažkaip spaudė širdį, stengiaus vaikui neparodyt, bet taaip norėjosi verkt. Išėjus į lauką vaikas tik apsikabinęs mane stipriai buvo, kad sutikus kaimynes lauke su vaikučiais, užkalbinus mus kaip mum sekėsi, negalėjau tramdyt ašarų. Jautri diena kažkaip buvo. Kitom dienom nesijaučiau tokia pažeidžiama, matyt išliejau trečiadienį susikaupusias emocijas. Ketvirtadienis geresnis buvo, jau nuo 4 dienio vaiką palikau ir pietų valgyti. Žinoma nei ketvirtadienį, nei penktadienį Tajus nieko nevalgė. Nei pusryčių, nei pietų, nei užkandukų, nei vaisių, nei ko nors gėrė. Auklėtojos leido atnešt ko nors, ką jis mėgsta, kad nebūtų alkanas, bet niekas nepadėjo deja. Taigi antroji savaitė darželyje praėjo labai sunkiai vis dar.. Padėjėja prieš einant namo tepasakė, nepergyvenkit - pripras kažkada. Bet savaitgalį sukau galvą kaip atsikratyti tų įkyrių žodžiu be sustojimo sakomų jo - TEPU TEPU. Nebūdavo jis toks įkyrus namie, bet 5 dienį net ir man aiškino tepu tepu ir būtinai nešiot lauke.
Naktiniam miegui, kai einame, jau nebeimu jo ant rankų užmigt, kankinamės valandą kol pats atsigulęs, be nešiojimo užmiega. Aišku pamačiau jau ir jo gydrybes kaip pasiekt savo ir kaip išbūt nors kiek ilgiau ant rankų. Vadovauja man, kad neščiau jį į virtuvę atsigert. Sunčia 15 kartų ( žinoma aš visada turiu šalia lovos paruošus vandens, bet deja netinka, reik būtinai nešt jį į virtuvę). Jei nebesutinku eit, tada sumasto, kad jo žaisliukam reik atsigert, tai kol visus sugirdom, kol susitariam miegot, tikrai užtrunka, bet galiausiai ilgom kalbom susitariam. Ant rankų užmigtų per 10 - 15 min., jei viskas gerai. Bet jau nebenusileidžiu ir nebemigdau rankose, kad daržely lengviau gal būtų.
Kita savaitė jau bus kažkurią dieną su palikimu pietų miegučio jei pavyks.
O šios nuotraukos apačioje iš savaitės įvykių ir mūsų šeimos savaitgalio grybaujant pirmą kartą su vaiku. Visąlaik mes savaitgalius leisdavom aktyviai ir visur keliaudami, dabar renkamės adaptaciniu laikotarpiu likti Vilniuje, bet nepradiblaškyti visai nepavyksta, taigi savaitgalį aplankėme tautų mugę ir pagrybavome, dar leidone laiką ir parke prie namų ( jame laiką leidžiame kasdien, nes turim šuniuką ir vaikiuką, kuriems reikia lauko ir gamtos).
