Išgalvoti ir slapti „draugai“ daugeliui vaikų gelbsti žaidžiant ir užpildant vienatvę. Todėl ne vienai šeimai kyla klausimas – ar tai normalu ir ką tokiu atveju daryti?
Mano penkiametis sūnus šnekasi su savimi. Žaidžia ir su kažkuo kalbasi. Kai jo paklausiau, atsakė, kad kalbasi su savo „draugu“. Drausti jam taip elgtis ar nekreipti dėmesio? Kodėl taip atsitiko? Gal aš per mažai dėmesio skiriu jam? Patarkite, ar visi tokio amžiaus vaikai panašiai elgiasi.
Psichologas Antanas Mockus: „Nereikia pulti į kraštutinumus“
Jūsų penkiamečio sūnaus elgesys yra normalus. Kai kurie tokio amžiaus vaikai susikuria įsivaizduojamą draugą, gyvūną. Įsivaizduojamas draugas palaiko draugiją žaidimų metu, bendravimas su juo padeda saugiai išreikšti ir išgyventi jausmus (teigiamus ir neigiamus), įveikti stresines situacijas.
Tai galimybė pačiam kontroliuoti kitą asmenį, ypač, kai vaikas nuolat kontroliuojamas. Tai, kad vaikas turi įsivaizduojamą draugą, dar nereiškia, kad jis jaučiasi vienišas. Įdomu tai, kad toks elgesys labiau rodo, jog Jūsų vaikas turi lakią vaizduotę, yra kūrybingas.
Tarp psichologų nėra aiškaus sutarimo, dėl kokios priežasties atsiranda neegzistuojantis draugas: dėl dėmesio trūkumo ar, atvirkščiai, perdėto dėmesio. Manoma, kad bendravimas su įsivaizduojamais draugais labiau būdingi pirmagimiams ir vaikams, kurie auga vieni.
Dažniausiai įsivaizduojamas draugas išnyksta pradedant eiti į mokyklą. Vėliausiai jis turėtų išnykti paauglystėje. Reaguojant į vaiko situaciją nereikėtų pulti į kraštutinumus: nei perdėtai skatinti vaiką bendrauti su jo įsivaizduojamu draugu, nei visiškai uždrausti.
Svarbu, kad šis įsivaizduojamas draugas nebūtų kliūtis bendraujant su realiais vaikas. Manau, kad tėvai galėtų skatinti bei drąsinti bendravimą su realiais draugais, su kuriais būtų proga įgytų smagios ir malonios bendravimo patirties.