Atostogos į pabaigą, tad metas ruoštis į darželį!

Esu Renata, mažosios Luknytės mama. Šiuo metu Luknei 1 metai ir 10 mėnesių. Drąsiai galiu sakyti, jog auginu tikrai protingą, supratingą, meilę, ir ypatingai atsargią mergaitę.

Dveji metukai ne už kalnų, o ji nežino ką reiškia laipioti/išlipti iš savo lovytės, bėgti nežiūrint kur, ar kitaip ne atsakingai elgtis, kaip kiti jos amžiaus vaikai jau turėję ne vieną guzą. Žinoma viskas yra aiškinama, pasakojama, kas gerai, o ko nedera daryti. Taip, kantrybės reikia labai daug, bet mano nuomone, kad geriau kantriai paaiškinti vienokią ar kitokią situaciją nei turėti guzą ar rimtesnių sužeidimų. Ji nuo pirmųjų savo žingsnių atidarant duris mažais žingsniukais eina atbula, kad nesusižeistų kojų pirštų, ar atsargiai perlipa slenkstį.

Ir tokių panašių savisaugos elgesio epizodų pastebiu netgi neaiškinant, nemokinant, jog tai gali sukelti skausmą ar nemalonius pojūčius. Tiesiog pati tai suvokia. Nežinau, galbūt tai normalu tokio amžiaus vaikams, man tai pirmas vaikas, neturiu labai su kuo palyginti. 

Kaip sakoma, maži vaikai - maži vargai. Tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, jog tikrai man asmeniškai lengviau auginti dabar.

Nors daug nekalba, tačiau supranta viską, galima susitarti, lengviau rasti kompromisą. Luknei labai patinka leisti laiką lauke. O jei dar į batutus nuvažiuojam... Visiška batutų entuziastė. Labai patinka eiti maitinti antyčių ir poto mėtyti akmenėlius į vandenį. Ir žinoma žiūrėti savo nuotraukas bei video medžiagą. Taip pat atidžiai klausosi ką pasakoju, sakykim ką veikėme praėjusią dieną, ar ką veiksime rytoj, kur einame ir pan. Pasakų kolkas nenori, kad skaityčiau, knygutes varto kada pati nori. Pilnai savarankiškai valgo ne viską, ne itin mėgsta mėsos patiekalus. Kiekvienos mamos aktualus etapas - puodukas. Ilgą laiką buvo tiesiog neįdomus daiktas, ant kurio sėdėdavo kaip princesė ant sosto. Tačiau šiuo metu žino kas tai yra, ką ten reikia daryti, ir pagaliau po truputį baigiam susidraugauti. Taigi šiai dienai galiu sakyti, jog bus tvirto charakterio, užsispyrusi ir principinga mergaitė. 

Artėjant naujam etapui mūsų gyvenime, jaučiu šiokį tokį nerimą. Darželis. Atrodo, kad pati eisiu, o ne savo mažąją leisiu. Įstaigą rinkausi gan ilgai, pradėjau domėtis dar negimus dukrai. Išsirinkau du variantus. Skaičiau atsiliepimus, ieškojau kuo daugiau informacijos apie ten dirbantį personalą. Žiūrėjau iš ko susideda personalas. Atkreipiau dėmesį į lauke esantį inventorių, bei aplinką viduje. Man buvo svarbu, kur išleisiu savo atžalą. Užpildžiau prašymus vos gimus dukrai, ir tikrai džiaugiuosi, kad nelaukiau. Nes eilės... Į vieną iš pasirinktų, vietos nesulauksime tikriausiai iki pirmos klasės. Jau žinojau, kad ten nepapulsime, tad su dideliu nerimu iš antrojo laukiau žinios. O žinios buvo puikios! Gavus pakvietimą, paskyrė laiką susirinkimui tėvelių. (Keista buvo eiti, nerimas kaip prieš egzaminą.) Nežinau kaip kituose darželiuose, bet mūsų pasirinktame vyko taip : pasitiko tėvus darželio direktorė, pavaduotoja, psichologė, ir mūsų grupės dvi auklėtojos. Direktorė su pavaduotoja paaiškino visą priėmimo tvarką, taisykles ir panasius niuansus. Psichologė patarė kaip vaiką tinkamiau paruošti naujam etapui ir pan. Auklytės atsakė į mums rupimus klausimus. Pirmas įspūdis tikrai labai malonus ir šiltas, bent jau man. Labai viliuosi, jog taip bus ir toliau. Aš su savo dukra kalbu nuo jos pirmų dienų. Ką veiksim, kur eisim, kas čia, ir t.t., todėl labai tikiuosi, kad mums adaptacija seksis gerai. Jau gerokai virš mėnesio eidamos pasivaikščioti mes kalbame, kas yra darželis, ką vaikai ten veikia, kodėl jie ten būna. Paklausiu ar ji nori į jį eiti, tik pastebėjau jog neliko sužavėta, kad tėveliams ten likti negalima. Kadangi gyvename šalia dviejų darželių, tai matome vaikus kieme, jie susimojuoja, prie tvoros priėją kalbina Luknytę. Bendrauti neatsisako, tačiau drąsos truputį stinga. Gerai, kad leidžiasi kalbinama, ir gan lengvai įsilieja į naują aplinką. Kaip viskas vyks toliau, manau pasidalinsime vėliau. Iki