Kadangi iš draugų ir pažįstamų sulaukiu nemažai klausimų,kaip ir kodėl taip gydome savo Jokūbui dantukus, nutariau savo patirtimi ir žiniomis pasidalinti ir su kitomis mamytėmis. Galbūt kažkam bus naudinga... ;)
Pirmosios bėdos su dantukais mus aplankė,kai mūsų Jokūbui buvo 1.5 metukų, pradėjo trupėti priekinis dantukas. Pamenu,kaip tada, kuo greičiau skubėjau į polikliniką,kad kažką patartų, kad kažkokiu būdu sustabdytų to dantuko trupėjimą. Bet ten sužinojau,kad priekinių pieninių netvarko :/ Vis dėl to, rankų dar neskubėjau nuleisti, buvo gaila pradėjusio trupėti dantuko, o ir nesinorėjo,kad pradėtų gesti. Taigi, netrukus nukeliavome į vieną privačią kliniką, kur mūsų taip pat nenudžiugino. Paaiškino tą patį,ką jau buvome sužinoję ir nuteikė,kad laikui bėgant dantukai aptrupės, liks juodos šaknys ir reikės laukti kol jos iškris ir išaugs nuolatiniai dantukai. Toks "optimistiškas" nuteikimas skambėjo pakankamai baisiai,nes man nuo vaikystės būdavo baisu pamatyti besišypsantį vaiką tokia "juoda" šypsena, bet dabar manopačios vaiko laukė tokia šypsena... Na ką, po truputį susitaikiau su ta mintim,nes tą patį pasakė ne vienas gydytojas, o ir internetas migra tokiom žiniom...
Neilgai trukus,mano vaikas pasipuošė ta "juoda" šypsena, pradėjo nuo netvarkingų priekinių dantukų pradėjo gesti ir krūminiai. Tada pradėjau ieškoti kur be didelio streso būtų galima sutvarkyti, nes vaikas ištiesų labai bijojo ne tik stomatologų, bet ir bet kokių kitų gydytojų. Labiausiai patiko VU Žalgirio klinika,nes kiek teko skaityti, ten stomatologai- baigę specialiąsias studijas vaikų odontologijos srityje ir yra paruošti darbui su vaikais, taip pat didelis dėmesys skiriamas vaikams bijantiems dantų tvarkymo. Kaip ir visur:užsiregistravome, nuvažiavome konsultacijai ir... Ką Jūs manot??? Prof. konsultacijos matu pasakė,kad tuos mūsų juosdus dantukus reikėjo, buvo įmanoma ir net BŪTINA tvarkyti. Negalėjau tuo patikėti... Deja, mums jau buvo per vėlu...
Tuomet prasidėjo krūminių dantukų tvarkymas, eilės teko palaukti,nes ten (jei neklystu) visiems mažesniems vaikams dantukai tvarkomi su sedacija. Sedacija, tai tokie lašiukai,kurie sulašinami į nosį arba išgeriami s vandeniu ir po kokių 10-15min.vaikas atsipalaiduoja, praranda baimę ir po visų procedūrų neprisimena,kad jam buvo kažkas daryta.
Jau po pirmo vizito likau sužavėta gydytojos darbu: kaip gražiai sužaidė su vaiku, kad vaikas nė nejuto,kaip buvo suleisti nuskausminamieji, kaip paprastai pavyko sutvarkyti dantuką. Mūsų Jokūbas dabar įsivaizduoja,kad ten pas stomatologus važiuoja pažaisti, yra tekę po dantų tvarkymo grįžti ir prašytis,kad leistų pažaisti,nes pasirodo per mažai žaidėm :D Visada po procedūros ar tą pačią dieną ar vėliau paklausdavau "ką tau ten darė?", niekada nepasakydavo,kad dantukus taisė, jis ten tik žaidžia ;)
Žinoma,kaip ir daugelis mamų besiruošdamos kokiam svarbiam reikalui ieškojau informacijos, kaip ir kas būna po visos tos procedūros,kaip vaikas atsigauna... Galima prisiskaityti visko ir gydytojai sako,kad būna įvairiai. Bet mūsų patirtis kol kas tikrai labai gera. Vaikas po tos sedacijos atsigaudavo, grįždavo į normalų bendravimą po kelių valandų. Tik tas kelias valandas būdavo kiek irzlesnis, bet daugiau kažkokių šalutinių poveikių nebūdavo.
Taip mes tvarkomės dantukus be baimės ir skausmo :)
Labai tikiuosi 😀
P.S. Rašydama nepaminėjau,kad belaukiant eilės gydymui su sedacija Vilniuje, tikėjomės greičiau pradėti gydymą KMUK vaikų odontologijos sk., deja,tai buvo turbūt didžiausia ir skaudžiausia mano,kaip mamos, padaryta klaida... Prisiminus net dabar skauda širdį ☹