Deimantės rugsėjo pirmoji

Tikriausiai kokių yra jausmų, tokie lydėjo vakar pirmokėlių tėvelius. Ir džiaugsmas, ir nerimas, ir baimė, ir liūdesys, ir pasididžiavimas – viskas maišėsi manyje!

Mano pirmagimė – pirmokė!

 Šventė mokykloje prasidėjo 9 val., susirinkti turėjome 8.40 val. Nors iš vakaro buvo ruoštasi, bet skubėjimo ryte neišvengėm, tačiau nepavėlavom. Deimantė nekeliama atsikėlė prieš 7 val, matėsi, kad ir vaikas jaudinasi :), tačiau labai labai laukė.

Visą laiką prabuvo be šypsenos, tokia pasimetusi (kaip mačiau, daugelis pirmokėlių), tik kai jau susikibo rankomis su drauge, su kuria susidraugavo per pirmąsias pamokėles, nuotaika pasikeitė absoliučiai.

 Labiausiai jaudinanti akimirka man pačiai buvo, kai dvyliktokai vedė pirmokėlius pro pakeltas juostas. Slėpiau ašaras.... :) Vėliau – oficialioji dalis prailgo ir man pačiai. Vis sukosi mintis, kada gi baigsis ir keliausim į klasę.

O klasėje mokytoją susakė trumpą informaciją, kurią jau buvo atsiuntusi el. paštu, išdalino dovanėles (pieštukus ir tvarkaraščius) ir įteikė pirmoko pasus. O kaip mums jie patiko! Visa glausta informacija pateikta mokinukui savajam tautiniam identitetui pažinti.

Deimantė greit atrado aprašymą apie Čiurlionį ir net sutapo, kad turėjo to paveikslo nuotrauką, pagal kurią  ieškojo paveikslo muziejuje. :)

Po šventės grįžom namo, greitai papietavom ,  nes tėtis turėjo lėkti į darbuką, o vakare, Deimantės pageidavimu, grįžo nešinas šokoladiniu tortu. :)

Bandžiau seses nufotagrafuoti kartu, bet mažoji priešinosi ir nesutiko :). Ne praradimas :).

Sėkmės visiems mokinukams!!! Lai mokykla tampa traukos centru, bet ne kančia... :)

Akvilė

https://www.facebook.com/AuginuStebukla