Du vaikai ir trys rugsėjo pirmosios...

Namuose rytinis šurmulys – vėl teko keltis anksčiau, nei įprasta. Šiandien pirmoji mokslo metų diena – šventė.

Rūpestingai surikiuoti ant kėdžių rūbai laukia savo eilės. Daugiausia šiai šventei ruošėsi mažoji – jau iš vakaro viską išsimatavo, ištisai prisimindama darželį, į kurį, deja, visą vasarą kalbėjo, kad nebenori... O užsinorėjo tik prieš porą dienų, kai susitiko šeimininkutę ir gavo iš jos saldainį.

Su sūnum kitaip – jis jau nemažas, mokyklą įpusėjęs. Jam viskas paprasčiau ir greičiau – nieko čia ilgai galvoti nereikia apie rūbus, apie gėles ir t.t. O gėlės gal ir išvis nesineš, jei lis – na kaip čia dabar, gi labai sunku per lietų iki autobuso su ja eit. Ot ta paauglystė!  Pasiūlau važiuoti kartu porą valandų anksčiau su mumis ir pabūti pas močiutę, kad gėlės taip sunkiai nešti nereikėtų… Atsisako… 

Dukrytę šįryt į darželį pasisiūlo  nuvežti tėtis. Oi kokia laiminga mažoji - gi tėtis ir darželis – tokia retenybė . Tad su didžiule šypsena abu išvažiuoja ir palieka mane toliau ramiai ruoštis darban.

Dukrytę šįryt į darželį pasisiūlo  nuvežti tėtis. Oi kokia laiminga mažoji - gi tėtis ir darželis – tokia retenybė . Tad su didžiule šypsena abu išvažiuoja ir palieka mane toliau ramiai ruoštis darban.

O kaip gi mūsų vaikams praėjo rugsėjo pirmoji? Geras, bet labia sunkus klausimas. Apie sūnų žinau tik tiek, kiek papasakojo pats – susitiko su draugais, pasijuokė, nuėjo mėsainių suvalgyt. Bet jokios įdomios programos niekur niekas nepasiūlė, tad grįžo gana anksti namo. Na dar žinau, kad gėlę vis gi nusinešė, nes nelijo .

Dukrytės pasiimti iš darželio nuvažiavau, kaip įprasta, aš. Ant durų kabėjo gražus sveikinimas, mažoji buvo baisiai laiminga, nes darželyje buvo šventė, o auklėtoja dar dovanėlę  - saldainį davė. Visą kelią nesustodama čiauškėjo. O aš tos šventės grožio, deja, bepamačiau tik tiek…

Taigi, vaikai pas mu du, o rugsėjo pirmosios - trys. Kodėl? O gi yra tokia profesija, kuri neleidžia pasidžiaugti bei su jauduliu stebėti savo vaikų pirmuosius žingsnelius į darželį ir mokyklą. Turbūt jau aišku, apie ką aš…

Tad ruošiausi rugsėjo pirmąjai daugiausia iš visų namiškių… Jau prieš kelias diena susitvarkiau, susidėliojau, kas ir kaip, o paskutinįjį vakarą jau ir susigalvotos istorijos nebespėjau pasikartoti… Atsiguliau kartodama mintyse, bet , matyt, spėjau ir numigt. Pusė teksto liko nepakartota. Prabudus kartojimo ėmiausi vėl, gi nelabai kaip atrodys klaidos, kai būrelis nepažįstamų mažų akučių ir dvigubai tiek suaugusiųjų žvilgsnių stebės. Bet užmigti po to jau buvo sunkoka – už lango ėmė pliaupti lietus, žaibuoti ir griaudėt. Va tau ir rugsėjis ! Su trenksmais atkeliauja! Būtų gerai buvę išsimiegoti, bet… išaušo rytas.

Šventė – nedrąsūs mažųjų žvilgsniai, besijaudinantys tėveliai … Juk tai pirmoji mažųjų diena mokykloje. Jie dar ne pirmokai, bet jau tokie jaučiasi dideli ! Stebiu savo mažuosius naujuosius auklėtinius – kokie jie skirtingi! Vienas nepaleidžia mamytės rankos, kitas slepiasi už būsimojo draugo nugaros, nors ir nelabai ką mato per plyšį, trečias, nubėgęs trumpam pas sesutę, labai jau drąsiai ir užtikrintai grįžta į savo vietą, ketvirtas žvilgteli į mane ir į mano šypseną atsako tuo pačiu, o tuo tarpu penktas nuleidžia galvelę ir nebedrįsta į mano pusę žvilgtelt… Nepamenu visų ir visko, bet pamenu, kaip sekėsi jau klasėje. Visi kausėsi to, ką pasakojau gana atidžiai, bet atsirado vienas drąsuolis, kuris labai stropiai bandė papildyti mano sugalvotą istoriją. Visko buvo - ,,į temą” ir  ne su tuo papildymu, bet tėveliams , matėsi, buvo smagu. Taigi, jau pirmąją dieną sužinojau, kad turėsiu vieną labai iškalbingą vaikiną ir dar vieną gana gerai skaitančią mergytę.

Istoriją pavyko užbaigti sklandžiai, vaikai kiek padrąsėjo ir mielai karpė ne tik mano istorijos dalį – saldainius nuo skėčio, bet ir subėgo dovanėlių dalintis.

Kai kurie jų pamiršo, kad kątik dar nedrįsio mamos ar tėčio rankos paleist .

Va tokia ta mano rugsėjo pirmoji – su naujais, nedrąsiais žvilgsniais ir nežinia – kaip ir kas bus rytoj…

Šventė baigėsi, kelios minutės atsipūsti ir toliau – popieriai… Kai kas labai skubu, kai kas ne taip, bet toks jau tas rugsėjis...

Taip kad noriu pasidžiaugti kartu su tais tėveliais, kurie turi galimybę atlydėti savo mažuosius į darželį ar mokyklą pirmąją rugsėjo, ir padrąsinti, nes ne tik jus lanko jaudulys, bet ir mokytojus, auklėtojus.

 Ir palinkėjimas mokinukams:

Patirkit daug akimirkų smagių,

Rieškučiom semkite žinias  vertingas.                                   Ir būdami būry gerų draugų,

Dalinkit šypsenas spalvingas.