Emocijos mokykloje ir namuose; kaip padėti vaikams jas pažinti?

Emocijos mokykloje ir namuose; kaip padėti vaikams jas pažinti?

22. Mar 2017, 08:00 Egle_Mamyciuklubas.lt Egle_Mamyciuklubas.lt

Mokykloje vaikai praleidžia daug laiko. Čia jie gauna daug naujos informacijos, atlieka savarankiškas bei grupines užduotis, dalyvauja projektuose, išvykose, popietinėse veiklose nuolat bendraudami su bendraklasiais bei mokytojais. Natūralu, kad kyla įvairių bendravimo iššūkių, kurie gali peraugti į problemas. Nesprendžiamos situacijos, tokios kaip neigiama lyderystė, konfliktai, nesusikalbėjimas ar patyčios ne tik blogina klasės mikroklimatą, bet ir mažina mokinių motyvaciją mokytis, trukdo susikaupti ir blogina bendrą savijautą. Kaip padaryti, kad ugdymasis ir bendravimas teiktų daug teigiamų emocijų ir taptų sėkmingas Jums pataria „Šiaurės licėjaus“ pradinio ugdymo mokytoja Rasa Jurgelevičienė.

20170320105719-48027.jpg

MOKYTOJO ŽVILGSNIS

Mokytojo vaidmuo šiame etape yra labai svarbus, tačiau dar svarbesnis yra mokytojo ir tėvų tarpusavio ryšys ir bendradarbiavimas. Todėl labai svarbu nepamiršti, jog vaiko augimas, ugdymasis ir pamatinių vertybių formavimasis vyksta nuolat – tiek mokykloje, tiek užvėrus jos duris – šeimoje.

„Dirbdama su vaikais pastebiu daug įvairių jų bendravimo apraiškų. Daugiausia įvairių situacijų įvyksta mokinių laisvalaikio metu: vieni garsiai rėkia ir bėgioja, kiti tyliai ramiai kalbasi ar žaidžia, kiti atsiriboja ir stebi, kas vyksta klasėje. Visi vaikai vienaip ar kitaip nori atkreipti dėmesį į save, o tai kartais išvirsta į netinkamą emocijų raišką, kuri sukelia konfliktines situacijas ar nesutarimus. Todėl visada labai svarbu iš karto reaguoti į vaikų elgesį ir padėti jiems atrasti teigiamus būdus emocijoms išreikšti, išspręsti nesutarimus. Ne tik mokykloje, bet ir namuose.“ – komentuoja R. Jurgelevičienė.

SUSITARIMAI

Pirmasis etapas, kuris yra vienas iš svarbiausių – susitarimų kūrimas. Vyraujantys bendri susitarimai padeda vaikams jaustis saugiai ir drąsiai. Todėl šiame etape svarbiausi yra vaikai susitarimai turėtų būti kuriami kartu su jais, apibendrinant visas išsakytas mintis, iliustruojant kai kurias situacijas pavyzdžiais. Kalbant apie susitarimus tiek namuose, tiek mokykloje, labai svarbu tai, kaip vaikai įsivaizduoja būsimas situacijas ir kaip jie jose pasijustų. 

Koks yra tėvų vaidmuo? Jei šeimoje yra bendri susitarimai ir jų visi šeimos nariai laikosi, vadinasi laikytis susitarimų vaikui yra lengviau ir mokykloje. Ypač veiksminga kai mokykloje esantys susitarimai perkeliami ir pritaikomi namuose. Tada vaikui ne tik suteikiamas vientisas norminis pagrindas, bet ir ugdomas gebėjimas adaptuotis, prisitaikyti įvairiose situacijose neprarandant savo esybės.

SOCIALINIAI ĮGŪDŽIAI

Nors socialiniai įgūdžiai nuolat formuojami ugdymo įstaigose, daug dėmesio skiriama pokalbiams apie tarpusavio santykius, gražų bendravimą, mandagumą, daugumą socialinių įgūdžių vaikas jau atsineša iš savo patirties šeimoje. Vaikai mokosi iš aplinkoje esančių pavyzdžių, dažniausiai kopijuodami elgesį, kurį mato. Tėvai, kiti šeimos nariai, giminaičiai ar draugai tam turi itin daug įtakos. Šiuolaikinius vaikus taip pat formuoja ir kompiuteriniai žaidimai, filmai, televizija. Matydamas teigiamus pavyzdžius vaikas formuojasi teigiamas nuostatas ir išvengia konfliktinių situacijų. Jei savo gyvenamojoje aplinkoje vaikas mato daug konfliktų, žaidžia kompiuterinius žaidimus, kuriuose daug smurto scenų, ar žiūri jo amžiui netinkamus filmus tikėtina, kad jis pats formuojasi nuostatas, kurios provokuos jo netinkamą elgseną.

Savo ruožtu tėvai, kontroliuodami visų pirmiausia savo emocijas, natūraliai moko vaikus socialiai elgtis. Taip pat, stebėdami jo gyvenimą virtualiame pasaulyje, domėdamiesi jo pomėgiais ir veikla, gali užkirsti kelią didelių bendravimo problemų pasireiškimui.

EMPATIJA

Mokykloje vaikai mokosi pažinti jausmus, o vienas iš dažniausiai užduodamų klausimų yra „kaip tu jautiesi?“. Pradinukui dar sunku kalbėti apie savo jausmus, juos tinkamai įvardinti. Todėl mokykloje nuolat plečiamas žodynas, mokiniai susipažįsta su įvairiausiomis emocijomis, mokosi jas atpažinti ir įvardinti. 

Vaikams kalbantis su suaugusiais gali kilti nemalonių situacijų, kai vaikas nori išreikšti savo jausmus, o suaugę jo neišgirsta. Tėvams reikėtų žinoti, kad dažniausiai vaikas pradeda kalbėti nuo įvykių, kurie nutiko, lyg kaltina kitus ir dažnai dėl to kyla nesusikalbėjimas. Kalbantis su vaiku reikia skatinti jį pirmiausia įvardinti kaip jaučiasi, o tik po to pasakoti priežastis. O tada, žinodami ne tik situaciją, bet ir tikrą vaiko savijautą ir jos priežastis tėvai gali patarti, kaip išspręsti kilusią problemą.

IMPULSYVUS ELGESYS IR PROBLEMŲ SPRENDIMAS

Dažnai vaikai elgiasi impulsyviai per daug neapgalvodami kas gali atsitikti. Vaiko spontaniško elgesio tikrai negalime nuspėti kiekvienoje situacijoje, todėl nereikėtų perdėtai laukti, nerimauti, kada vaikas ką nors iškrės, kad spėtumėme sutramdyti. Reaguoti reikia ramiai, o mokydami vaiką taisyti savo spontaniškas klaidas, padėsime jo atsakingumui gerą pagrindą – atsakyti už tai, ką padaro. Taigi, po spontaniško elgesio, kuris nebūna tinkamas, reikia aptarti kartu su vaiku, kokios galėjo būti pasekmės, kaip reikėtų elgtis kitą kartą, kad taip nenutiktų, kokios dar galėtų būti jo reakcijos į šią situaciją, kurios nesukeltų neigiamų pasekmių. 

Taip pat reikėtų kalbėti ir apie problemų sprendimą: jei vaikas jų nesprendžia pats, o nuolat prašo suaugusiųjų įsikišimo, ilgalaikėje perspektyvoje vaikas taps vis labiau savimi nepasitikinčiu, negebančiu priimti sprendimo. Mokykloje mokome vaikus nusiraminti, apgalvoti kilusią situaciją ir kaip dėl to jaučiasi pats, bei aplinkiniai. Tada, sugalvojus sprendimą, kuris nežeidžia aplinkinių, jį įgyvendinti. Tai sudėtingas procesas, tačiau skatindami vaiką savarankiškai spręsti problemas mes stipriname jo asmenybę, todėl rekomenduojame ir tėvams mokyti vaikus to paties ir namuose kylančiose situacijose.

PYKČIO VALDYMAS

Netinkamai išreiškiamas pyktis dažnai sukelia konfliktus, todėl svarbu nepamiršti, jog pyktis – natūralus jausmas, tik reikia mokėti jį reikšti tinkamais būdais. Kilusį impulsyvų pykti pirmiausia reikėtų nukreipti nuo impulsyvaus sprendimo ar atsako. Galima pasiūlyti vaikui tiesiog ramesnes veiklas: piešimą, meditaciją arba atvirkščiai – susijusias su sportu ir fizine „iškrova“. Jei vaikas nuolat išgyvena stiprius jausmus, tėvai neturėtų bijoti kreiptis į vaikų psichologus. Tik išsiaiškinus netinkamo elgesio priežastis, dalyvaujant visai šeimai, galima rasti būdų ir patarimų, kaip padėti vaikui tinkamai valdyti emocijas.

VAIKO GYVENIMAS MOKYKLOJE

Tėvai, vesdami vaiką į mokyklą turėtų vengti išankstinių nuostatų, kad vaikui kažkas nesiseks. Atvirkščiai, jie turėtų motyvuoti ir stiprinti vaiką dalindamiesi savo teigiama patirtimi mokykloje, kitais pavyzdžiais.

Tėvai turėtų nuolat domėtis vaiko socialine raida. Bendraudami ir bendradarbiaudami su mokytoju, tinkamai reaguodami į kylančias situacijas ar netinkamą vaiko elgesį visi kartu daug greičiau konstruktyviai ir pozityviai išspręs problemas ir padės vaikui.

Jei klasėje yra vaikas, su kuriuo nesutaria ar kitas vaikas rodo neigiamą pavyzdį, tėvai turėtų patarti ir paaiškinti savo vaikui paieškoti teigiamų to vaiko savybių, nebijoti jų įvardinti. Kaltinimai, mokymas „nedraugauti“ neskatina vaiko teigiamų, pozityvių emocijų bei socialaus bendravimo. Atvirkščiai, skatinant „susidraugauti“ su nemaloniu vaiku moko vaiką priimti iššūkius, kurie didina savivertę, stiprina asmenybę.

„Klasės mikroklimatą kartu kuria ir mokytojai, ir vaikai, atsinešdami įvairių nuotaikų ir emocijų iš namų. Todėl, svarbiausia tėvų santarvė, ramybė pozityvus požiūris į daugelį vykstančių gyvenimiškų situacijų. Tik augdamas saugioje aplinkoje, apsuptas tėvų dėmesio ir meilės vaikas išmoksta prisitaikyti prie kintančio pasaulio. Turininga šeimos veikla, teikianti daug teigiamų emocijų, ugdo pasitikėjimą savimi, formuoja pozityvų požiūrį į kylančius iššūkius, bei moko juos spręsti tinkamais būdais.“ – pataria „Šiaurės licėjaus“ pradinio ugdymo mokytoja Rasa Jurgelevičienė.