Darželis - didelis vaiko žingsnis savarankiškumo link, kuris mamoms kelia daug nerimo ir baimių. Bet juk natūralu, tavo mažylis, kurį tu stebėjai kiaurą parą, kurio kiekvieną akimirką ir pasiekimą fiksavai, iškeliauja į pirmąją savo bendruomę. Nauja aplinka, nauji draugai, nauja auklėtoja - viskas taip nepažįstama! Kaip mažam žmogučiui vos sulaukus 2 metų atlaikyti tiek permainų?!
Bet mūsų vaikai stipresni nei mes pačios. Tuo įsitikinau, kai Jorytę nuvedėm į rytinės priežiūros grupę. Labai daug diskusijų virė namuose, nes mano vyras nebuvo pasiruošęs atiduoti savo pirmagimės į nepažįstamas rankas. Matydami Jorės akių žibėjimą pamačius mažuosius draugus, nusprendėme pabandyti. Niekada nepamiršiu, kaip Jorūnė įbėgus į naujas patalpas iškart įsiliejo į veiksmą, o mums su vyru beliko tik stebėti viską iš šalies. Užliejo dviprasmiški jausmai. Džiaugiausi Jorūnės drąsa, entuziazmu, bet apėmė liūdesys, nes pasijutau nebetokia svarbi ir reikalinga savo mergaitei. Mums ši grupė begalo pasiteisino, Jorūnė rytais pati atnešdavo batukus ir sakydavo: „į dalzelį!“. Todėl dėl adaptacinio laikotarpio oficialiame darželyje visai nesijaudinu. Nors kaip diena taip naujiena ir niekuo negali būt garantuota 100 %.
O mano didžiausias darželio siaubas yra „muštukai“, kurių yra visur ir visada. Vis svarstau, kaip teisingai reikėtų reaguoti į juos ir kaip savo vaiką paruošti susitikimams su jais. Ar turėčiau laikytis nuostatos, kad tai yra darželio politika, savo dukrai liepti vengti kontakto su tokiais vaikais ir palikti viską auklėtojos galiai? Ar savo vaiką išmokinti apsiginti? Nors principas “jei gauni, duok atgal” neišsprendžia konflikto, o gali jį tik paaštrinti.
Mano visų apmąstymų ir informacijos paieškų internete rezultatų išvada - svarbiausia stebėti savo vaiką ir su juo bendrauti, mokinti jį atpasakoti savo dieną darželyje, papsakoti apie santykius su kitais vaikais. Žinoma, dviejų metų vaikas rišliai ir tiksliai visko nepapasakos, bet su kiekvienu pasakojimu jo žodynas didės ir įgūdžiai tik gerės. Bet to, tai padės stiprinti ryšį su vaiku, įskiepins jam norą dalintis savo išgyvenimais su tėvais. Mažam vaikui tai įgimta ir dabar mūsų vaikai tikrai ką tik padaro ar išmoksta būtinai parodo, pasidžiaugia ir dar dešimt kartų pakartoja, ką padarė, bet augant šis įprotis slobsta. O pastebėjus, kad vaiko elgesys pasikeitė, jis tapo apatiškas, liūdnas ar tiesiog nenori eit į darželį, reikia rasti laiko paanalizuoti situaciją ir atrasti priežastį, kuri turėjo įtakos vaiko elgesio pasikeitimams, o nenuoti ranka. Dviejų metų vaikus sukontroliuoti yra žymiai lengviau, todėl tą kontrolę išnaudokime.
Nepamirškime bendradarbiauti ir su auklėtojom, kurios prižiūri mūsų vaikus ir gali išsakyti pastebėjimus. Kai Jorūnę vedėm į priežiūros grupę, visuomet aš norėdavau važiuot jos pasiimti, nes man būdavo begalo įdomu, ką mano vaikais veikė, ko išmoko ir kaip sekėsi bendrauti su kitais vaikais. Esu labai dėkinga tos grupės auklėtojoms, kurios nuoširdžiai ir išsamiai dalindavosi dienos įspūdžiais. Nors šiame darželyje auklėtojų dirbs mažiau, o vaikų bus daugiau, vistiek viliuosi, kad auklėtojos atras laiko bent šiek tiek pasidalinti informacija, nes vis gi savo mergaitės nematysiu pilną darbo laiką.
Atsiradus Jorūnei gyvenu nuolatiniame laukime. Laukiau, kol Jorūnė pradės sėdėti, šliaužioti, vaikščioti, kalbėti, sulauks pirmojo gimtadienio, pirmojo dantuko ir dabar begalo laukiu, kol išleisime ją į darželį. O kaip mums seksis įsivažiuoti į darželio ritmą, susirasti naujų draugų ir draugauti su auklėtoja netrukus sužinosite.
