Jei turite klausimų apie vaiko kasdienybę darželyje ar mokykloje, jo adaptaciją - rašykite mums redakcija@mamyciuklubas.lt
Projekto "Pradedu lankyti darželį/mokyklą" dalyvė Ever kreipėsi patarimo:
Pradėjus lankyti darželį, iš pradžių jokių ypatingų pokyčių nepastebėjau, tačiau dabar vis dažniau ištinka vakariniai pykčio priepuoliai. Kadangi mūsų vaikas dar nekalba, tai aš galvoju, gal jis taip išlieja emocijas, susikaupusias darželyje. Tarkim, jei paprašau palaukti ir nebėgu žaisti tuoj pat, kai jis kviečia, arba kažko neleidžiu, tai krenta ant žemės ir pradeda kratytis, net galvytę kartais daužo. Tai kažkaip gąsdina mane, nes anksčiau tokių dalykų kaip ir nebūdavo. Kaip reikėtų reaguoti į tokį elgesį? Kaip kalbėtis su vaiku, kad nuimtume jo įtampą, kai jis nekalba?
Taip pat neaišku, kada ir kaip kreiptis į auklėtojas, kad pratintumėme ant puoduko. Kas turėtų imtis iniciatyvos? Nes kelis kartus užsiminiau, bet aiškaus atsakymo nesulaukiau. Tai ar tiesiog laukti, kai auklėtojos matys, kad vaikas pasiruošęs, ar reikėtų tiesiog kokią dieną atvesti be sauskelnių ir perspėti, kad jeigu ką, palieku atsargines kelnes. Namie būnam be jų, bet į lauką eidami užsidedame.
Konsultuoja “Šeimų darželis” vadovė Agata Jurolaitė – Mažeikienė.
Iš Jūsų aprašytos situacijos matyti, jog Jūsų vaikui adaptacijos darželyje periodas dar nesibaigė. Kadangi pats adaptacijos procesas susideda iš skirting fazių, kiekvieną iš jų vaikas gali išgyventi skirtingai: vienu periodu būti ramesnis, o kitu gali pasireikšti įvairūs elgesio ar jausmų proveržiai, kaip kad ir Jūsų paminėtu atveju, nors, atrodytų, darželio kasdienybėje jokių ypatingų pokyčių neįvyko. Toks vaiko elgesys yra natūrali adaptacijos periodo dalis.
Kaip teisingai pastebėjo mama, vaikai, kurie dar nemoka kalbėti ir išreikšti savo jausmų ir išgyvenimų žodžiais, visą tai, kas jiems susikaupia per dieną, išreiškia elgesiu, veiksmais: gali trypti kojomis, šaukti, būti padidinto jautrumo, zirsti, arba atvirkščiai – užsidaryti savyje ir nekalbėti. Jausmų ir išgyvenimų šiuo periodu yra kaip niekad daug ir įvairių: nerimas, nes dar reikia priprasti prie naujos aplinkos; liūdesys, kad tėvų nėra šalia; nusivylimas ar pyktis, kad dar nepavyksta išsireikšti žodžiais ar ne iškarto supranta jį auklėtojos ar kiti vaikai; nežinomybės jausmas, kaip bus toliau, kt.
Namai, tėvai esantys šalia – yra ta aplinka, kur vaikas pagaliau gali jaustis visiškai savimi. Čia dažniausiai ir prasiveržia visi vaiko jausmai. Šių jausmų nereikia nei bijoti, nei slopinti, leiskime vaikui būti savimi, išsilieti. Geriausia tėvų laikysena - kantriai būti šalia, apsaugoti, kad vaikas neužsigautų, parodyti savo supratingumą, meilę, padėti vaikui įvardinti jo jausmus, pvz.: "Supykai, kad mama neatėjo, kai kvietei? Atsiprašau, mama turėjo pabaigti darbus. Kitą kartą stengsiuosi išgirsti ir atsiliepti greičiau, nes žinau, kad tau tai svarbu", ar pan.
Vaikai, matydami mūsų geranoriškumą, kantrybę ir meilę ilgainiui nusiramina, pasijaučia saugūs, mylimi ir suprasti, o tėvams nerimą keliantis elgesys praeina. Verta būti dėmesingesniems ypatingai šiuo periodu, kai vaikui labia reikia palaikymo ir pripažinimo.
Dėl puoduko reikalų – įprastai yra laikoma, jog atpratinti vaiką nuo sauskelnių yra tėvų atsakomybėje ir būtent tėvai turi imtis iniciatyvos. Ko galima tikėtis iš ugdymo įstaigos – tai palaikymo ir bendradarbiavimo. Reikėtų pasikalbėti su auklėtoja dėl vaiko atpratinimo: mama turėtų paaiškinti, kokių veiksmų imasi namuose, kaip vaikui sekasi, prie ko vaikas yra pripratęs ir prašyti (aptarti), kad panašių taisyklių būtų laikomasi darželyje. Tuomet reikėtų karts nuo karto aptarti vaiko progresą ir galimai susitarti dėl naujų veiksmų. Veiksmingiausia yra, kai vienodai (panašiai) yra elgiamasi darželyje ir namuose.
