Kai pagalvoju apie šeimą ir tikrus šeimos santykius, akyse iškyla dvi mano mylimiausios pusseserės vaikystėje. Kaip dabar matau jas viena ant kitos šaukiant ir pešant plaukus. Iš šalies pažiūrėjus galėjai sakyti, kad jos kasdien pykdavosi ir niekada nesusitaikydavo. Ir tik labai akylas stebėtojas galėjo pamatyti, kaip jos viena kitą saugo. Žinoma, visada stengdavosi to neparodyti, bet jeigu tik kažkas vieną jų užkliudydavo – tarp seserų visada nusitiesdavo nematoma gija. O tada kažkokiu magišku būdu jos visus kenkėjus išstumdydavo į šalis. Viena dėl kitos. Ir tada vėl susipykdavo. Tie pykčiai buvo jų bendravimo forma. Bėgant laikui, žiūrėdama į jas pradėjau laikyti tokius santykius mažų mažiausiai žaviais.
Kodėl visa tai pasakoju? Greičiausiai todėl, kad pasiaukojimas dėl šeimos, laikymasis kartu – dalykai, kurie nuo žmonijos pradžios nepraranda aktualumo. Todėl ypač svarbu, kad viso to ypatingo ryšio svarbą suvoktų vaikai. Juk, reikia pripažinti, kad ne visiems mažiesiems meilė broliui ar seseriai gimsta iš karto. Šeimoje atsiradus antram vaikui, pirmasis dažnai jaučiasi mažiau svarbus. Tokį reiškinį psichologai kartais įvardija „nukarūnuotu karaliumi“. Jeigu vienturtis vaikas „karaliauja“ visą gyvenimą, tai pirmasis šeimos vaikas, gimus broliui ar sesei, neretai pasijunta praradęs dalį tėvų meilės, tarsi būtų nukarūnuotas. Kalbame apie tai todėl, kad tokiose situacijose lemiamą vaidmenį turi suvaidinti tėvai. Jie turėtų stiprinti vaikų ryšį, parodydami, kad meilė vienoda abiems vaikams.
Prisimindami gražius šeimos pavyzdžius, kuriuos vaikams reikėtų matyti, į pagalbą visada drąsiai galime pasitelkti literatūrą. Net keletą knygų, kurios atvaizduoja neįtikėtinai stiprų šeimos tarpusavio ryšį, šiemet išleido ir leidykla „Nieko rimto“. Sakysite, jog vaikai nenusiteikę skaityti nuobodžių knygų apie šeimą? O jeigu knyga būtų dar ir apie piratus? „Bobas ir piratų salos prakeiksmas“ – tai nedidelės apimties knygelė su smagiais edukaciniais momentais ir užduotimis, kurios privers pasukti galvą. Taigi čia vienas iš tų skaitinių, kurie skatina vaiką skaityti, nes jam knieti sužinoti kas bus toliau ir kokius dar nuotykius patirs veikėjai. Be to, skaitydamas jis sužinos nemažai įdomių faktų apie piratus ir jūrą, retkarčiais turės galimybę išspręsti kokį nors galvosūkį.
Knygelės veiksmas sukasi aplink Blumų šeimą, kuri leidžiasi į nuotykių kupiną kelionę jūra. Jau nuo pirmųjų puslapių matome kaip jie, pamiršdami viską, vien tam, kad išgelbėtų vieni kitus, ryžtasi statyti save į pavojų. Bobas – labai narsus berniukas, todėl nesunkiai įveikia visas kliūtis. Kyla klausimas, ar kartais ta narsa gimsta ne iš noro apsaugoti savo šeimą? Kai mylimiausiems žmonėms gresia pavojus, visi dalykai tampa nebesvarbūs. Net jei reikia stoti prieš būrį piratų.
Yra dalykų, prieš kuriuos darydami visada ilgai svarstome, pirmiausia pasveriame visus „už“ ir „prieš“. Tačiau visiška taisyklės išimtis – mūsų šeima. Padarytume viską, kad jie jaustųsi saugūs ir laimingi. Ir nesvarbu nei kokio esame amžiaus, nei kur gyvename, nei kokia kalba kalbame. Rodos, jog tai instinktas, kuris atsiranda su pirmu kūdikio oro įkvėpimu. Vis dėlto prie to labai prisideda tinkamas auklėjimas, gražaus pavyzdžio šeimoje matymas, o kartais net ir televizija ar knygos.
Kiekviena šeima turi savo istoriją. Visos jos labai skirtingos. Tik vienas dalykas visose šeimose bendras – ta magija, slaptas ryšys tarp tėvų ir vaikų, brolių ir seserų. Žinote, kaip žmonės tai dažniausiai vadina? Tiesiog meile.
Silvija Smolskaitė
Mes su broliu vaikystėje labai pykdavomės - nuolat prasivardžiuodavom, erzindavom vienas kitą, net mušdavomės. Su vaikyste dingo ir mūsų nemeilė vienas kitam. Dabar labai mylim ir vertinam vienas kitą. Tėvų auklėjimas tikrai daro didelę įtaką vaikų tarpusavio santykiams. Mūsų tėvai nuolat gyrė mane už mano pasiekimus, o brolį nuolat peikė- jam sunkiau sekėsi mokytis, buvo išdykęs. Manau, kad tėvai niekada jo negirdavo už jo pastangas, ne už rezultatą. Dažnai girdėjau tėvus sakant, kokia aš gera, o brolis - blogas. Tai ir supriešino mus, o brolis visai nebesistengė, juk jis tėvų ir mokytojų akimis buvo beviltiškas. Nors užaugęs jis nepasiekė ypatingų mokslų, tačiau yra labai geras, protingas žmogus, geras draugas, mano vienintelis brolis, kurį aš labai myliu ir esu dėkinga likimui, kad jį turiu.