Ar žinojai, kad kiekvienoje problemoje slypi galimybė? New York Times bestseleriu tapusi knyga ragina neišsigąsti susidūrus su kliūtimi, nebėgti, nesislapstyti, o pažvelgti jai tiesiai į akis.
Pasirinkdami lengviausią kelią - vengti problemos, ne tik jos neatsikratome, bet ir padedame jai augti, kol vieną dieną ji tampa nepakeliamai sunki. Tai supratęs, knygos herojus stoja į akistatą su jam ramybės neduodančia problema ir aptinka kažką netikėto, vertingo ir gražaus. Jo problema nėra tokia didelė ir baugi, kaip atrodė iš pradžių, o jos viduje slypėjo galimybė! Galimybė išmokti ir tobulėti.
Šios knygos įkvepianti žinia viena svarbiausių, kurią turime perduoti savo vaikams, siekiant, kad jie būtų laimingi, sąmoningi, nebijotų imtis atsakomybės ir nuverstų kalnus.
Tai istorija, skirta ir mums, suaugusiems, kartais pamirštantiems šią paprastą, tačiau gyvybingai svarbią tiesą.
Knyga laimėjo aukso medalį „Mamų pasirinkimo“ apdovanojimuose, aukso medalį „Moonbeam” geriausių vaikiškų knygų apdovanojimuose, Kristoferio apdovanojimą už aukščiausias vertybes atspindinčią literatūrą.
Laimėk šią knygą!
Kaip žinia, mūsų vaikai - geriausi mūsų mokytojai. Parašykite, ko išmokstate kasdien iš savo vaiko.
Laimėtoją trauksime kitą ketvirtadienį.
Kasdieniai vaikų pamąstymai ir klausimai būna labai įvairūs ir įdomūs.Vaikai išmokė kantriai juos išklausyti, nes jei kažką noriu pasakyti, įsiterpti, tai iš karto: Mama, dabar aš pasakoju 😀 Taip pat išmokė būti dar smalsesnei, pastabesnei ir kartu skaityti begalę vaikiškų knygų. Ir dar smagiau gyventi bei juoktis.
Nėra tokių dienų, kad ko nors vaikai nemokytų 😀 Kasdien matai, kaip vaikus džiugina elementarios smulkmenos, kaip moko vienas kitą dalintis (net radus 1 mažą saldainį paaiškina kaip perpjauti, kad užtektų mums visiems keturiems). Taipogi primena, kaip nereikia elgtis (kai ant dukrytės buvau pakėlus balsą, Deimantas nuoširdžiai man paaiškino, kad reikia švelniai auklėti 😀
Auginu 3 mažus vaikučius, tai jie kiekvieną dieną parodo, kaip nuostabu but mama. Niekada su jais nebūna liūdna, visada praskraidina nuotaika niūriausioje dienoje. Kaip džiaugtis kiekviena diena....
Smalsumo kasdien mokausi su vyru iš savo dukrytės Auksytės ir sūnaus Nojuko😀, nes domisi naujais dalykais kasdien kaip čia mamytę kepti blynus, kaip siubti kambarį, kaip išmokti skaityti, kada eisime į mokyklėlę po darželio,a? ir taip mano kodėlčiukai kasdien smalsauja😀smagu su vaikučiais, niekados nenuliūsi, kai jie grįžta iš lopšelio ir darželio, o savaitgaliai turiningi😀 su šeima.
Juoko,džiaugsmo,išdaigų,to nuostabaus vaikiškumo.
Iš savo vaiko mokausi žiūrėti į pasaulį paprasčiau. Be išsankstinio nusistatymo, be stereotipų. Nes dėdė yra tiesiog dėdė, jis netri tautybės. Teta yra tiesiog teta, ir nesvarbu kiek ji sveria. Gražu yra tai kas gražu ir nesvarbu ką galvoja kiti. Toks tyras pasaulis be blogio. Suaugusiam sunku turbūt būti tokiam "paprastam" bet įmanoma.
O dar išmokau susidėlioti dienos darbus, geriau planuoti laiką 😀
Rasti laiko tik sau ir mokėti įvertinti tas akimirkas 😇 ,nes taip tai visada kartu, šalia: žaidžiame-plepame-gaminame-tvarkomės-pramogaujame-keliaujame -pasipykstame - žodžiu visko būna, nes gyvename kartu 😍
Apie tai,kad kuo daugiau vaikų, kuo daugiau veiklos-tuo labiau išmoksti dėliotis prioritetus ir vertinti laiko sąvoką jau net nekalbu. Bet labiausiai išmokau kantrybės, vienu metu atlikti kelis darbus, iš naujo mokausi mokyklos kursą 😀, išmokau mažuose dalykuose matyti stebuklus, iš niekučių daryti dideles dovanas (vaikų pagalba), kurti ir organizuoti šventes, kurios džiuginti mūsų vaikus, surasti išeitį,kai vaikui atrodo, kad viskas jau dabar tai viskas labai blogai; O labiausiai tai išmokau pamoką "kai būsi mama suprasi mane", taip dažnai man sakydavo mano mama. Ir dabar jau tikrai aš žinau, kad šie žodžiai aukso vertės.
Gimus dukrelei pradėjau geriau planuoti laiką, laikausi darbotvarkės ir tam tikrų ritualų. Pradėjau sveikiau valgyti. Mažiau naudojuosi technologijomis. Ėmiau branginti miegą. Kokybiškiau išnaudoju laisvą laiką (neskrolinu, o verčiau skaitau knygą). Susivarvinusi išmokau sulaikyti pykti ir nepradėti šaukti. Mane daug sunkiau išvesti iš kantrybės.
Kaip asmenybė ėmiau labiau savimi pasitikėti (juk aš mama!). Pasidariau drąsesnė (tikra mama liūtė) ir dėl savo atžalos galiu skambinti gydytojai, sukelti visus ant kojų, jei tik man kažkas nepatinka. Išaugo pasitikėjimas savimi, nes jaučiuosi ypatinga - turiu dukrytę.
Vaikai tai mūsų tėvų atspindžiai 😀 Visad mokau vaikus, kad visos problemos išsprendžiamos, į viską reikia reguoti ramiai, kad sudaužytas puodelis, išlietas pienas, nepavykęs darbas nėra kažkas baisaus, nieko tokio. 😀 Jei nepasiseka iš pirmo karto atlikti kokį nors darbą, nereikia nuleisti rankų, ir bandyti tol kol pavyks, nes nieko nėra neįmanomo. 😀 Taigi kai pačiai kas nepavyksta, sūnus sako " Nebijok, bandyk dar, kol išeis", ką nors sudaužau, išlieju " Nieko baisaus" ir daugybę kitų pamokančių patarimų, kuriuos sakau savo vaikams. 😀
Į įvairias situacijas pažvelgti kitu kampu, kuris visad būna paprastas ir dažnai keliantis geras emocijas 😀 džiaugtis 😀 mylėti 😀 kantrybės 😀 kruopštumo 😀 užsispyrimo 😀 išmokau džiaugti labai paprastai dalykais, kurių kol neturėjau vaikų, net nepastebėjau 😀 svajoti 😀 supratingumo 😀 ir kiekvieną dieną vis iškyla kažkokių naujų potyrių 😀 o manau pati svarbiausia pamoka, kuria gauna tėveliai atsiradus vaikučiams, tai ta bekraštė meilė, džiaugsmas, ir daugybę gerų emocijų, kurias sukelia vaikučiai 😀❤😇
Iš vaikų vos jiems gimus išmokau labai daug kantrybės ir gerumo, išmokau mylėti taip stipriai, kaip nemaniau, kad įmanoma. Ir kasdien mokausi greitai susitaikyti su nesėkmėmis, būti gera kitiems, nuoširdžiai ir atvirai reikštri emocijas, be ribų žaisti ir mėgautis gyvenimu 😀
Turiu du mokytojus, kurie kasdien mane kažko moko, kažką primena. Vyresnysis sūnus savo kalbomis pamoko nebijoti, išdrįsti pasakyti,kad ir nemalonų dalyką, nuo bėdų ir problemų nebėgti,ieškoti atsakymų. O mažasis moko gyventi su šypsena,malonu,kai pribėga ir apkabina,primena,kad pasaulis gražus, dėka jo išmokau nematyti smulkmenų,kurios seniau erzindavo, mieliau džiaugiuosi vaikų juoku, daroma netvarka,trupinių pilnais namais ir visą netvarką įpratau vadinti laiminga vaikyste.
Daugiau šypsotis, rasti laiko sustoti ir tiesiog pasvajoti😀 Džiaugtis smulkmenom ir įžvelgti stebuklą paprastuose dalykuose❤
Mane vaikas išmokė kantrybės, į daugiau dalykų pažvelgti su humoru, vis primena, kad žmonės (vaikai) savo prigimtimi yra geri, o dar moko mane nukreipti dėmesį, nes dažnai per daug susikaupiu 😀
Mažiau kreipti dėmesio "ką žmonės pasakys" ir jei norisi šokinėti per balas tą ir daryti, jei norisi prisirinkti lapų puokštę, nė nedvejoti 👍