Iš Tomos laiško redakcijai:
"Sveiki, labai reiktų specialisto pagalbos. Į darželį eiti pradėjom nuo rugsėjo 1 dienos, mums 1,9 mėn.. Vaikas drąsus, linksmas, judrus, energingas, kalbėti dar nekalbam, tik kai kuriuos zžodelius pagrindinius, nuo pirmųjų dienų jokių ašarų. Tai, kad manęs nėra, net nepastebėdavo, jau apsidžiaugiau, kad bus viskas gerai. Iš viso lankom jau 10 dienų ir šiandien pastebėjau, kad jau keičiasi elgesys: ašaros ryte, o kai prieina didesnis vaikas artyn, tai jis deda žingsnį atgal, lyg bijodamas kažko, manęs jau nebepaleidžia. Nebežinau, ką ir mąstyti.
Iš to didelio noro eiti į darželį, pasimatė didelės ašaros ir nenoras bendrauti su vaikais per 10 dienų. Visą mastau, ar mes ne per maži, nes mūsų grupė yra mišri darželinukų grupė, į kurią eina vaikai 2-3 m., o maniškis joje mažiausias ir dar nekalbantis gerai. Ar vėl pradėti vesti po pusę dienos ir pabūti su juo kartu? Pastebėti, kaip jis elgiasi, kaip kiti vaikai, gal jį ten kaip mažiausią skriaudžia.
Ar būtų tikslinga jį perkelti į kitą darželio grupę, tik mažesnių? Padėkite susigaudyti, kaip mums toliau elgtis!"
Konsultuoja Saulena Kovienė, ikimokyklinio ugdymo įstaigos "Vaikystės sodas" psichologė:
Suprantu Jūsų nuogąstavimą, tačiau viskas yra paprasčiau nei atrodo. Mačiau tokią situaciją tikrai ne vieną kartą. Adaptacija yra labai individualus reiškinys, kurio išraiškos dažnai suklaidina. Vieni vaikai į gyvenimo pokytį reaguoja iškart ir su trenksmu, kiti – užsiima tyrinėjimu, dar kiti – kantriai laukia, nes mano, kad tai laikina (pabūsiu čia, padraugausiu su šitais vaikais, o po to bus viskas kaip buvę). Tokia, tarsi pavėluota reakcija, yra visiškai natūralus elgesys.
Galbūt jūsų vaikas buvo puikiai nusiteikęs, optimistiškas, nes jam buvo be galo įdomu tyrinėti naują apliką, naujus žaislus ir draugus. Tačiau tada viršų paėmė aukštesnis poreikis – saugumas. Spėju, kad jūsų vaikas naujoje vietoje nesijaučia visiškai saugiai. Jokiu būdu tai nereiškia, kad vaikui tikrai nesaugu. Tiesiog nėra pasiektas psichologinis saugumas – yra peržengta komforto zona ir vaiką tai neramina.
Kas gali padėti? Labai svarbu, kad jūs savo atžalai perteiktumėte pozityvias nuostatas darželio atžvilgiu, parodykite pasitikėjimą įstaiga ir jos darbuotojais, nes vaikai net be žodžių tai jaučia. Pakalbėkite su grupės auklėtojomis, padėkite joms suprasti vaiko poreikius, jo asmenybę, pomėgius. Gal rasite tokių niuansų, kas padės darželio aplinkai suteikti namų šilumos ir saugumo jausmą.
Manau, blaškymasis ir laiko, praleidžiamo darželyje, trumpinimas vaiką gali dar labiau išgąsdinti. Jis gali tai suprasti kaip dar vieną nesaugumo ženklą. Tiesiog kantriai darykite viską kaip ir darėte bei leiskite auklėtojoms atlikti savo darbą. Manau, joms tai taip pat nėra naujiena ir jos žino, kaip vaikui padėti pasijusti saugiai.
Kalbant apie mišrią grupę, visada yra naudinga grupėje turėti vyresnių vaikų, kurie yra tarsi pavyzdys, demonstruojantis tinkamą elgesį, normas ir kitus svarbius įgūdžius. Tad viskas, ko dabar reikia – tikėjimas ir kantrybė.
Inga Urbanavičiūtė, Karalienės Mortos mokyklos pradinukų mokytoja:
Jūsų vaikučiui vyksta adaptacija - tai visiškai normalus, bet labai sunkus etapas, ir vaikams, ir tėveliams. Adaptacijos periodu būna daug liūdesio, ašarų, kartais pykčio, tačiau bėgant laikui tai tikrai praeina, galiu patikinti. Dėl mišrios amžiaus grupės - aš dirbau grupėje, kurioje vaikams buvo 3 - 6 metai. Pati pradžia vaikams buvo nelengva, vyresnėliams buvo sunku laukti vyresnėlių, sunku juos prižiūrėti, jiems padėti. Įpusėjus metams ryšys tarp vaikų tapo labai stiprus, o draugystės mezgėsi neatsižvelgiant į amžių.
Sėkmingai adaptacijai reikalingas atviras dialogas su pedagogais - būtina aptarti savo nerimus su jais, paklausyti jų pasakojimų apie vaiko dieną. Sakau iš patirties - kuomet tėveliai palieka verkiančius vaikučius darželyje jiems kyla didelis stresas ir baimė, kad vaikelis visą dieną taip ir jaučiasi. Tikrai taip nebūna - viskas priklauso nuo vaiko asmenybės, tačiau dažniausiai neprireikia net pusvalandžio ir vaikai nusiramina, nustoja verkti ir ima bendrauti su kitais vaikais.
Nemanau, kad jums reikėtų likti su vaikučiu grupėje, tai gali dar labiau apsunkinti atsisveikinimus ir išsiskyrimus su jumis. Jums reikėtų sutarti su auklėtojomis ir vaikučiu konkrečius atsisveikinimo žingsnius, kurie būtų visiems aiškūs. Mūsų darželyje tėvai darydavo taip: atsisveikinimas, bučinys ir apkabinimas. Kai tai tapo kasdiene rutina, ir tėvams, ir vaikams buvo aišku, ko laukti, kaip vyks atsisveikinimas, tuomet su kai kuriais vaikais tėveliams mojuodavome per langą. Galima sugalvoti labai liksmus atsisveikinimus, pamojavimus, kurie nuskaidrintų nuotaiką vaikeliui.
Dar vienas pasiūlymas - galbūt vaikutis prie jūsų yra labiau prisirišęs ir jam todėl sunku bei liūdna atsisveikinti. Mes siūlydavome tėveliams nuspręsti, kad į darželį rytais palydi tas, su kuriuo vaikui lengviau atsisveikinti - tai taip pat labai veiksminga.
Nesiūlyčiau jums pereiti į kitą darželio grupę, suprantu, kad pradžia sunki, tačiau bėgant laikui adaptacija praeis, o buvimas mišrioje grupėje bus į naudą. Sakėte, kad jūsų vaikelis ten vienintelis nekalba - girdėdamas ir matydamas kalbančius bendraažius labai greitai prakalbs ir jis. Taip pat labai svarbu ir vaiko socializacijai - jis išmoks bendrauti su įvairaus amžiaus vaikais, jo buvimas vyresnėliams taip pat naudingas - jie išmoksta padėti jausnesniam.
Be galo svarbu, kad tiek jūs, tiek jūsų vaikutis užmegztų ryšį su auklėtoja, tai padės vaikui jaustis saugesniam. Jeigu užmegsite ryšį su auklėtoja, galite susitarti, kad ji jus informuotų skambučiu ar sms žinute apie vaikučio būseną po jūsų atsisveikinimo. Galite tiesiog susitikti ir išsakyti savo nerimus bei lūkesčius, paklausti patarimų. Labai svarbu žinoti, kad tik nurimus tėveliams, nurimsta ir vaikai, tuomet viskas susidėlioja į vietas. Būkite rami, adaptacija tikrai praeis, kad ir kokia ji bebūtų sudėtinga.
