Pagrindinis kriterijus, atskiriantis melą nuo tiesiog vaiko fantazijos – tai naudos sau siekimas, t.y. jei matote, kad vaikas siekia melu kažkokios naudos.
Pasak vaikų psichologės Giedrės Gutautės, labai svarbu tėvams laiku pastebėti vaiko pamelavimus, pafantazavimus, kad ir mažyčius. Ne tik pastebėti, bet ir įvardinti kartu, ką jis daro, ką jis sako.
Dar labai svarbu nuoširdžiai apie tai pasikalbėti su vaiku. Štai kad ir tokia situacija – jei vaikas pamelavo norėdamas nuo kažkko išsisukti, labai svarbu pasakyti jam ir įvardinti: „Aš suprantu, kodėl tu melavai. Tu nenorėjai valyti dantukų ir pamelavai, kad išsivalei, tačiau juk galėjai pasakyti, kad tu nenori to daryti“.
Svarbiausia – nepasmerkti vaiko ir neužspeisti jo į kampą už melą. Geriau nemoralizuokite ir parodykite vaikui kitas elgesio galimybes. Tam, kad vaikas suprastų, kad visada pas tėvus gali ateiti pasakyti tiesą, kur pasijus saugus.
Su trimečiu reikia kalbėtis trumpais ir aiškiais sakiniais, viską trumpai paaiškinti. Pavyzdžiui, reikia valytis dantis, o vaikas sako, kad išsivalė su tėčiu, nors to nepadarė. Tad reikia pasikalbėti: aš supratu, kad tu nenori valytis dantų. Tad kitą kartą gali taip ir pasakyti, kad nenori valytis ir sakyk tiesą.
Kontaktas su vaiku, kuris jau įpratęs išsisukinėti ir meluoti, yra sudėtingesnis. Jei vaikas įpratęs taip elgtis ir nuo mažens išsisukinėti bei meluoti, negalvodamas, kad tai blogai, tai paauglytėje prasidės didesnės manipuliacijos.
Tėvams reikia laiku užkirsti tam kelią. Tačiau ir patys turite būti sąžiningi pries save - nemeluoti nei sau, nei savo vaikams.
