Visi daugiau ar mažiau svajojame, kad mūsų mažylį būtų galima pavadinti gerai išauklėtu. Tai ko gi reikia, kad jis būtų toks ir kokių trijų pagrindinių klaidų nedaryti, kiekvieną mielą dieną bendraujant su mažyliu?
Ūgtelėjęs mažylis turi išmokti daug gyvenimiškų taisyklių. Ir kuo jis vyresnis, tuo mūsų lūkesčiai jam didesni ir tuo užduočių jam daugėja. Mes, tėvai, suvokdami savo užduotį, kiekvieną dieną stengiamės diegti vaikui tai, kas kiekvienam iš mūsų atrodo svarbu.
"Į vaiką reikia simboliškai žiūrėti kaip į augalą, kuriam reikia saulės šviesos, drėgmės ir kartais reikia pagenėti. Genėjimas, toli gražu, nėra pagrindinis dalykas, kad turėtume vaisių. O tėvai savo dėmesį dažnai kreipia į nereikalingus, rūpestį keliančius vaiko elgesio momentus. Ir per daug sureikšmina žaismingumą, vaikiškumą ne vietoje. Tada tik ir girdime: "nelipk, nesisupk, neimk, nekrapštyk, ne toje rankoje šakutę laikai", - Mamyčių klubui pasakojo “Šeimos namų” gyd. psichoterapeutė Goda Bačienė.
Visos šitos pastabos yra iš gerų ketinimų, bet vaiką mes turime ir pagirti. Tie pagyrimai, geri dalykai, išsakomi vaikui, yra kaip augalui saulės šviesa - gražiai nuspalvinai, koks tu šaunuolis, pasakei ačiū, padavei tėčiui šakutę, laiku grįžai, tyliai duris uždarei ir pan. Anot G.Bačienės, pagyrimų turėtų būti žymiai daugiau nei pastabų.
Pavyzdžiui, obelį mes genime kartą per metus, o saulės šviesos ji gauna kasdien. Tad ir vaiką reiktų pagirti ir pastebėti jo gerus darbus žymiai dažniau. Gerų ir blogų pastabų santykis turėtų būti 8:1.
1. Pirmoji tiesa arba taisyklė – pastebėkime kuo daugiau vaiko gerų darbų ir būtinai juos įvertinkime tai pasakydami. Jam padėkodami, pagirdami mažylį už juos.
2. Antrasis momentas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį, kalbant apie kasdienį bendravimą – kaip pateikiame vaikui jo darbus bei užduotis, net ir pačias mažiausias.
Anot psichoterapeutės, kartais tėvai labai griežai ir piktai pasakoja ir ko nors iš vaiko reikalauja, pvz. valytis dantis. Taip, teisingai, bet kokiu būdu? Tarkim, tėvai paklausia vaiko: ar nenori dantukų išsivalyti? Vaikas, žinoma, sako "ne". Todėl nereikia taip formuluot klausimo. Reikia pasakyti: eime valytis dantukų.
Tėvai turi žinoti, kad turi būti aiškus nuoseklumas, aiškios ribos ir turi būti aišku, kas yra tėvų ir vaikų atsakomybė. Jos turi būti nedidelės pagal vaiko amžių. Bet turi būti prižiūrima, kaip jos atliekamos. Vaikas gali susitvarkyti žaislus. Bet jis vienas nepuls jų tvarkyti, nes jam jie netrukdo. Todėl užuot sakę vaikui "eik susitvarkyti žaisliukų ar kambario", geriau pakvieskite kartu tai padaryti.
3. Na ir trečioji taisyklė, kurią reiktų atminti visiems tėvams: kiekvieną dieną – žaiskime su vaikais. Tai, ką nori vaikai ir taip, kaip jis tą nori daryti.
Kaip sako psichoterapeutė G.Bačienė, žaidimo metu nereikėtų vaiko nuvilti savo viršenybės, kompetencijos demonstravimu.
"Tarkim, vaikas žaidžia, konstruoja kokį nors traukinuką, fantazuoja, kaip jis važiuoja per pievą, o staiga mama sako: o kiek ratukų paskaičiuokime, o kiek vagonų, kiek langelių... Tuomet vaikas turi mesti savo fantaziją, galvoti, ko čia mama paklausė ir tada dar teisingai suskaičiuoti, paskui dar sunkinamos tos užduotys. Žaidimas praranda savo vertę, vaikas jau yra nebelygiavertis, ne tas stiprusis žaidime, o tas žiopliukas mokinys, kurį visi gali mokinti ir taisyti. Todėl žaidime reikia palaikyti vaiko iniciatyvą ir žavėtis tuo, ką jis padarė", - pasakojo G.Bačienė.
PAGRINDINĖ TAISYKLĖ - nepamirškime, kaip mes mylime savo vaikus, juk jie atėjo iš meilės!
Kaip džiugiai sublizga vaiko akys tomis akimirkomis, kai mes pasakome, pvz. kaip aš tavęs laukiau, kaip skubėjau tavęs pasiimti iš darželio. Arba ryte prabudusiam vaikučiui pasakykite: štai iškepiau tavo mėgstamų blynelių, pasakykite meiliai "labas rytas", o nepulkime raginti, kad greičiau apsirengtų į darželį ar į mokyklą.
Kad ir kiek rūpesčių ir pareigų turėtume, atraskime nors kelias minutes apkabinimui, bučiniams ir pasakyti MYLIU.
