Dar mokykloje išgirstame: geriausios knygos – literatūros klasikos kūriniai. Tos knygos ne veltui tokios žinomos ir gerbiamos: savu laiku jos keitė žmonių mąstymą ir literatūros suvokimą, atspindėjo pasaulį ir žmonių prigimtį – ir vis dar tai tebedaro. Ne šiaip sau jos tokios populiarios. Tačiau skaitome ne vien jas.
Yra toks dalykas: knygų mados. Dažniausiai tai – visuotinis pamišimas dėl kokios nors istorijos. Neretai jį paskatina ir pagal knygą sukurtas filmas (nors dažniausiai pats filmas yra ankstesnio knygos populiarumo pasekmė). Daugelis, pasiknaisioję atmintyje, galėtų nesunkiai išvardinti bent kelis žvėriškai populiarius kūrinius, kurių efektą galima būtų palyginti su staigia potvynio banga: iškilo, užplūdo, visus nusinešė ir galiausiai nuslūgo.
Tačiau egzistuoja dar viena keista knygų kategorija, apie kurią išgirdę įvairiausių leidyklų darbuotojai turėtų imti pritariamai linkčioti galvomis. Tai knygos, kurios (galbūt kol kas?) nėra pripažintos literatūros ar konkretaus žanro klasika, nebuvo sukėlusios didžiulio ažiotažo ir visuotinio pamišimo, nebuvo pačios madingiausios, jų lyg ir nėra mokyklų ir universitetų privalomų skaitinių sąrašuose, tačiau jos nuolat skaitomos.
Tai knygos, apie kurias retai perskaitysi spaudoje, tačiau greičiausiai rasi pažįstamų žmonių lentynoje. Galbūt vieną tokią jums padovanos Kalėdoms. Galbūt jūsų vaikas vieną jų parsineš iš kiemo draugo. Galbūt jums ją jau rytoj rekomenduos bičiulis, sakydamas: „Žinai, man šitą knygą davė sesuo, kad būtinai perskaityčiau – ir ji tokia gera, kad nusipirkau savo. Imk, ir tau turėtų patikti.“ Ir tos tyliosios knygos kažkodėl neišnyksta iš knygynų lentynų. Jos ne tokios garsios, kad atsidurtų studijų programose ar populiariausiųjų sąrašuose, bet jas skaito, jų ieško. Ir leidyklos jas vis išleidžia iš naujo.
Nestebina, kad dauguma skaitė Lewiso Carrollio „Alisą Stebuklų šalyje ir Veidrodžio karalystėje“, Ericho Marijos Remarque'o „Vakarų fronte nieko naujo“, Jules Verne'o „Aplink Žemę per 80 dienų“ ar Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“. Jos jau daugybę metų laikomos klasika: kai kas literatūros apskritai, kai kas nuotykių ar vaikų literatūros klasika. Jų ištraukas rasite vadovėliuose ir apie šias knygas greičiausiai jums su susižavėjimu pasakojo tėvai.
Bet kodėl beveik kiekviena literatūrą mėgstanti moteris kažkada skaitė Herbjorg Wassmo „Dinos knygą“? Kodėl fantastikos mėgėjai užjaučiamai atsidūsta, kažkam paklausus: „Gal žinot, kas parduotų Andrzejaus Sapkowskio „Raganiaus“ trečią dalį, niekur nerandu?“ Kodėl leidykla „Kitos knygos“ jau kelintą kartą vis skirtingais viršeliais perleidžia Charleso Bukowskio „Paštą“, o „Tyto Alba“ – Milano Kunderos „Nepakeliamą būties lengvybę“? Kodėl jau kelios kartos auga su Richardo Scarry'io „Ką žmonės dirba visą dieną?“ ar Zdeneko Milerio istorijomis apie tai, kaip Kurmis įsitaisė kombinezoną ar važinėjosi automobiliu? Kodėl vaikai vis dar kliedi Jujja'os Wieslander istorijomis apie Mamulę Mū ir Varną, nors jos leidžiamos jau dešimtį metų ir senoji tikslinė auditorija seniai išaugo?
Štai leidykla „Nieko rimto“ kone kasmet iš naujo išleidžia suomių autoriaus Marko Leino „Kalėdų istoriją“ – giedrai melancholišką pasakojimą toli gražu ne tik vaikams apie tai, kaip atsirado Kalėdų Senelis ir kas turėjo nutikti žmogui, kad šis nuspręstų visą gyvenimą skirti tam, kad vaikai per žiemos šventes gautų dovanų. Šią knygą vienais metais padovanojau mamai, prisiklausiusi ditirambų apie ją iš kolegų. Kitais metais mama pati nupirko penkias „Kalėdų istorijas“, kad išdovanotų draugėms. Turbūt knyga patiko.
Kalėdinės dovanos – apskritai įdomi tema. Pavyzdžiui, Sergejaus Kozlovo naiviai filosofiškų nonsenso pasakų knygą „Ežiukas rūke“ per penkerius metus Kalėdų proga gavau du kartus.
Nė kiek nenuliūdau ir džiugiai perskaičiau abu egzempliorius: puiki knyga. Ir pati mielai dovanočiau tiek suaugusiam, tiek vaikui. Tik stebina, kas turėjo nutikti, kad būtent šis leidinys jau tiek metų atrodo tinkamiausia dovana tam keistam mąsliam draugui, mėgstančiam skaityti. Tai negali būti vien dėl to, kad viena Kozlovo istorijų kadaise tapo žymiausiu filmuku, sukurtu Sovietų sąjungoje. Ta knyga iš tiesų turėtų kelti teigiamus jausmus tiems, kas ją perskaitė ar bent pavartė.
Tokias knygas galima vardinti dar ilgai. Ne knygynų perkamiausios, ne tos, dėl kurių skaitytojai plūsta į Knygų mugę, bet vis tiek sugebančios pamažu įsigraužti į mūsų gyvenimus ir juos truputį pakeisti. Pakeisti taip, kad susitikus gerą pažįstamą nejučia norisi leptelėti: „O žinai, neseniai skaičiau...“ O paskui, po kelerių metų, kažkas apie ją pasakos jums. „Gera knyga“, – tarstels. „Tikrai“, – atsakysite jūs ir akimirką pasijusite su tuo žmogum artimesni. Greičiausiai tokių – tylių, tačiau nuolat esančių šalia – knygų fenomenas ir kyla iš to, kad jos paveikia žmones, o šie paskui nori apie jas kalbėtis, skolinti, dovanoti ir skaityti iš naujo.
Galbūt tai, ką šiuo metu skaitome ir rekomenduojame draugams, ir yra ateities klasika. Dažniau pasakokime draugams ir artimiesiems apie knygas, kurios mus pakeitė ar sužavėjo. Galbūt taip mes po truputį keičiame istoriją.
Eglė Devižytė
