Paprašėte ką tik pradėjusio vaikščioti mažylio atnešti savo batuką ir jis tai padarė? „Šaunuolis“, – sakote jam ir apdovanojate bučiniu. Jūsų mažoji dailininkė nupiešė piešinį? „Kaip gražu!“ – iškart įvertinate, o užsigavusį sūnelį raminate: „Juk čia nieko tokio...“ Tačiau kas iš tiesų slypi už frazių, kurias taip dažnai sakome vaikams? Ar visada jos veikia skatinamai ir teigiamai? Panagrinėkime keletą dažniausiai vaikams sakomų frazių ir pažvelkime į jas naujai.
Puikiai padirbėjai!
Vaiko auklėjimas turėtų būti sąmoningas procesas. Palaikymas ir paskatinimas reikalingas kiekvienam. Todėl šią ir panašias frazes vartojame tada, kai norime pagirti vaiką už atliktą darbą. Problema atsiranda tada, kai šis teiginys imamas vartoti nesaikingai ar nepelnytai. Gaudamas pagyras už darbą, kuriam atlikti neįdėjo pastangų, vaikas gali susidaryti iškreiptą vaizdą – jam gali imti atrodyti, kad viskas, ką jis padaro ir tai pagiria tėtis ar mama, yra tobula.
Geriau sutelkite vaiko dėmesį į pastangas, o ne į rezultatą. Tai galima padaryti minėtą frazę keičiant neutralesne, akcentuojant ir vertinant patį procesą, pavyzdžiui: „Tu tikrai labai stengeisi“, „Kaip kruopščiai atlikai“ ir pan. Tai moko vaikus būti atkaklesniais ir koncentruotis į procesą. Kai vaikas susitelks į darbo eigą ir tai jam teiks malonumą, jis bus labiau patenkintas ir galutiniu rezultatu.
Šaunuolis! Šaunuolė!
Tinkamai įvertinkite vaiko pagalbą. Daugelis tėvų naudoja šį žodį, kaip būdą pakelti ar išlaikyti vaiko savigarbą. Deja, tam tikrais atvejais tai veikia priešingai. Girdami vaiką už tai, kad jis atliko, ko prašėte, sudarote jam vaizdą, kad jis yra „šaunuolis“ tik dėl to, kad atliko jūsų skirtą užduotį (o ne dėl to, kad turi puikių sugebėjimų, yra kūrybiškas etc.). Kitaip sakant, vaikas pradeda bijoti prarasti „šaunuolio“ statusą ir jo bendradarbiavimas su jumis tampa pagrįstas jo siekiu išgirsti teigiamą jūsų įvertinimą.
Vietoj to geriau sakykite: „Man labai smagu, kad mums puikiai sekasi dirbti kartu“, „Labai vertinu tavo pagalbą“ ir pan. Tai suteiks vaikui tikrą informaciją apie tai, ko jūs norite ir kaip jo elgesys jus veikia. Galite net visiškai apibendrintai išsakyti vaikui savo jausmus, pavyzdžiui, „Mačiau, kad dalinaisi žaislu su draugu.“ Tai leis vaikui pačiam nuspręsti, ar dalijimasis yra „gerai“ ir pasirinkti, ar kartoti šį elgesį.
Koks gražus piešinys!
Leiskite apie atliktą darbą vaikui spręsti pačiam. Vertindami ir teisdami vaikų kūrinius, atimame iš jų galimybę patiems įsivertinti ir suprasti tai, ką jie sukūrė. Geriau konstatuokite tai, ką matote: „Matau žalią, raudoną ir geltoną spalvas. Papasakok apie savo piešinį.“ Pasakydami savo pastebėjimus, o ne galutinį vertinimą, leisite vaikui pačiam nuspręsti, ar tas piešinys gražus ar ne.
Galbūt vaikas piešė baisų piešinį ir jūsų vertinimas buvo visiškai netikslus, neatitinkantis jo sumanymo. Prašydami vaiką papasakoti apie savo piešinį, skatinsite jį vertinti savo darbą ir tobulinti įgūdžius, kurie padės vaikui bręsti kūrybiškai.
Liaukis tuojau pat arba...
Jokiu būdu negrasinkite vaikui. Grasinimai vaikui niekuomet neišeis į naudą. Visų pirma todėl, kad diegiate tokius įpročius, kokių tikrai nelinkėtumėte turėti savo vaikui. Antra, jūs pastatote save į keblią situaciją: turite įvykdyti tai, kuo grasinote, arba turite nusileisti, prarasdami savo autoritetą. Vienaip ar kitaip, negausite norimo rezultato ir tik pakenksite savo ir vaiko ryšiui.
Vietoj grasinimo pamėginkite pasiūlyti vaikui saugesnę alternatyvą. Pavyzdžiui: „Negalima trenkti broliui. Aš bijau, kad tu gali jį sužeisti, o jis supykęs trenks tau atgal ir taip užgaus tave. Jei nori kam nors trenkti, trenk pagalvei ar lovai.“ Pasiūlydami saugesnę alternatyvą leisite vaikui išreikšti savo emocijas, o kartu nustatysite ribas, ką galima daryti, o ko ne.
Jei padarysi.... tada gausi...
Vaiko pagalbą įvertinkite nuoširdžia padėka. Papirkinėti vaikus – žalinga. Tai stabdo jūsų ir vaiko nuoširdų bendravimą. Mainai, siūlomi už tai, kad vaikas kažką padarys, gali atsisukti prieš jus patį. Įpratęs viską daryti tik dėl to, kad tai duoda jam naudos, ateityje jis pasidarys visiškai nesukalbamas ir dažnai jums atkirs: „Ne, aš to nedarysiu, kol tu nenupirksi...“
Vietoj tokių mainų tiesiog padėkokite vaikui už pagalbą. Nuoširdus dėkingumas motyvuoja vaikus ir toliau padėti. Jei pastebėjote, kad pastaruoju metu vaikas nebe toks paslaugus, tiesiog prisiminkite, kaip prieš keletą savaičių ar mėnesių jis jums padėjo ir kiek daug tai jums reiškia. Taip vaikas supras, kad padėti yra smagu ir gera.
Koks tu protingas!
Tinkamai įvertinkite vaiko pastangas. Sakydami vaikams, kad jie protingi, galvojame, kad didiname jų pasitikėjimą savimi. Iš tiesų taip sakydami, siunčiame vaikams signalą, kad jie yra protingi, nes gavo gerą pažymį, įmušė įvartį, pasiekė tikslą – tai daro didelį spaudimą. Tikėtina, kad pagirtas vaikas už tai, kad gerai sudėjo dėlionę, nesiims sunkesnės, nes bijos jos neįveikti ir prarasti „protingo“ vaiko statusą.
Geriau sakykite vaikui, kad labai vertinate jo pastangas. Sutelkite dėmesį į pastangas, o ne į rezultatą.
Neverk...
Ar tikrai reikia slopinti vaiko verksmą? Sunku matyti savo vaiką verkiantį. Bet kai sakome „Neverk“, ignoruojame tikruosius vaiko jausmus ir parodome, kad jo ašaros yra nepriimtinos. Tai moko užgniaužti emocijas, kurios vėliau gali prasiveržti dar stipriau.
Apkabinkite verkiantį vaiką ir padrąsinkite panašiais žodžiais: „Visiems kartais reikia paverkti. Pabūsiu šalia ir tave išklausysiu.“ Galite netgi pamėginti išsakyti dėl ko, jūsų manymu, vaikas verkia. Taip padėsite jam suprasti savo jausmus, pavyzdžiui: „Nuliūdai, kad dabar negalime eiti į parką? O gal liūdna dėl kažko kito?“ Taip skatinsite vaiko emocinę raišką ir padėsite jam reguliuoti savo jausmus.
Pažadu...
Tesėkite vaikui duotus pažadus – būkite pavyzdys. Netesėti pažadai labai skaudina, o ir nuoskauda ilgai nepasimiršta. Stenkitės būti visiškai sąžiningi su vaiku. Geriau nieko nežadėkite, bet pasakykite, kad pasistengsite tai padaryti. Paaiškinkite, kad kartais įvyksta dalykų, kurių numatyti negalite, bet darysite viską, ką galėsite. Ir tikrai stenkitės tai įgyvendinti.
Jei taip jau nutiko, kad nepavyko ištesėti žodžio, pripažinkite tai ir atsiprašykite. Padarykite viską, kad būtumėte sąžiningumo pavyzdys savo vaikui.
O jei kažkas nepavyksta, visuomet prisiimkite atsakomybę už tai.
Nieko čia tokio
Nemenkinkite vaiko norų. Taip sakydami nesąmoningai menkinate vaiko jausmus. Vaikai vertina dalykus visai kitaip nei suaugusieji, todėl stenkitės pažvelgti į tai iš vaiko pozicijos. Įsijauskite į jo jausmus net tada, kai sakote „Ne“ jo prašymui: „Žinau, kad labai nori nueiti į zoologijos sodą, bet šiandien jis jau uždarytas“, „Iš tiesų gaila, kad turiu tave nuliūdinti, bet mano atsakymas – ne, nes...“ Tai kur kas pagarbesni atsakymai nei bandymas įtikinti vaiką, kad jo norai yra nesvarbūs.
Tai, ką sakome vaikui, gali paveikti jį visai priešingai nei galvojame. Kai kuriems galbūt atrodo, kad toks kiekvieno ištarto žodžio ir jo poveikio narpliojimas gali nuvesti iki beprotybės – greitai bijosime išvis ką nors sakyti vaikui, nes tai galės jam pakenkti. Kuo tikėti, o kuo ne, kokias frazes sakyti vaikui, kokių vengti – visa tai sprendžiate ir pasirenkate būtent jūs. Tiesiog pamėginkite į visa tai pažvelgti iš kitos, kiek neįprastos pusės. Sėkmės bendraujant ir ugdant savo mažuosius!
Autorė: Aurika Kolpakovaitė
