Jei turite klausimų vaikų kineziterapeutei, psichologei, akušerei ir žindymo specialistei - rašykite: www.mamyciuklubas.lt/klausimai-atsakymai/ arba redakcija@mamyciuklubas.lt
Dažnai sau užduodame klausimą - kaip nešaukti ant vaikų, kur rasti tos stiprybės, kai labiausiai reikia, kai jie neklauso? Juk, rodos, vaikai lyg tyčia provokuoja mūsų pyktį ir rėkimą, bando ribas nuolatos (būtų mažas ar didelis). Dažnai su mažu vaiku elgiamės taip - neklausai, "bausmė" - nebus mylimų filmukų ar pasakos prieš miegą, saldainio ir pan. Kaip elgtis, kai, tarkim, 10-12 paauglys trenkia durimis ir nenori kalbėtis, nenori nieko daryti - tvarkytis, praustis (nes o kam, juk mama/tėti - jei jums to reikia, tai ir darykite). Juk saldainio iš jo nebeatimsi... :)
Konsultuoja psichologė Sonata Vizgaudienė:
Pradžioje susitvarkome su savimi
Klausimas verčia mąstyti apie santykių su vaiku esmę, jei dažnai rėkiame ant vaiko ir mums atrodo, kad jis mus provokuoja – kažką auklėjime darome prastai. Pradėkime nuo svarbiausio dalyko. Būtina keisti požiūrį iš esmės. Visų pirma, supraskime, kad vaikai neprovokuoja ir nerėkia be reikalo. Ir tikrai nėra piktybiškai nusiteikę bandyti tėvų ribas.
Tai mes, tėveliai, savo tam tikrais auklėjimo aspektais įtraukiame vaikus į „kovą“. Kova yra blogiausias santykių variantas, nes išprovokuoja kovinius veiksmus – rėkimą, klykimą, draskymąsi, trankymąsi daiktais ir durimis ir t.t. Toliau gali būti dar blogiau kerštas ar pasyvi agresija. Mes tikrai to nenorime.
Prisiminkime, nuo ko viskas prasidėjo. Ogi dėl įvairiausių priežasčių norėjome turėti vaikelį. Ir turime. Tai mūsų, suaugusiųjų, atsakomybė auklėti jį išlaikant vidinę ramybę, pusiausvyrą. Juk mes esame tiesioginis pavyzdys savo atžaloms, jei mes rėkiame, tai to mokome savo vaikus.
Taigi, pradžioje susitvarkome su savimi. Išmokstame pykčio valdymo būdų, dar stipriau - jei pasigilinsime į tai, kaip ugdytis psichologinį atsparumą bei pastoviai darysime atsipalaidavimo pratybas. Jei tai padarome, atlikome jau pusę darbo.
Kas išprovokuoja konfliktines situacijas?
Būtina gilintis, kokie dalykai šeimoje, santykiuose su vaikais išprovokuoja konfliktines situacijas. Radę priežastis, lengviau pašalinsime pasekmes. Atsakykite sau į klausimus:
- Ar esu šilta, supratinga mama (tėtis)?
- Ar mes su vaiko tėveliu (mama) sutariame atžalos auklėjimo klausimais?
- Ar taikome vaikams vienodus reikalavimus?
- Ar mūsų namuose yra aiškios, visiems suprantamos taisyklės?
- Ar mes, suaugusieji, sugebame prižiūrėti, kad taisyklių būtų laikomasi?
- Ar mokau vaikus suprasti savo jausmus?
- Ar skiriu vaikui pakankamai kokybiško dėmesio?
- Ar sugebu išlaikyti ramybę sudėtingesnėse situacijose?
- Ar gilinuosi, dėl kokių priežasčių mano vaikas elgiasi netinkamai?
- Ar stipriai nerimauju dėl nelabai reikšmingų dalykų?
- Ar aš aiškiai žinau, kokių rezultatų siekiu savo auklėjimu?
- Ar pastoviai mokausi būti gera mama (tėčiu)?
Šie klausimai gali padėti pradėti gilintis į savo santykių su vaiku sunkumus.
Pradžių pradžia yra gero santykio su vaiku kūrimas bei palaikymas ir tai turime daryti mes, tėvai. Leidžiame laiką su vaiku, tiek su mažu, tiek su dideliu, kalbamės, turime savų ritualą, nepamirštame palaikyti pozityvią nuotaiką ir t. t. Ir prisimename, jog tai neturi nieko bendro su perdėtu lepinimu (nes lazda visada turi du galus). Visgi, kad ir kaip tobulai elgtumėmės, vaikai visada turės savo norų, kurių mes negalėsime patenkinti (ir tai sukels jų pyktį), o čia ir prireiks gerų konfliktinių situacijų sprendimo įgūdžių. Bet žinokime, jei mūsų su vaiku santykiai geri iš esmės, konfliktus išspręsime daug lengviau.
Konfliktų padeda išvengti aiškios taisyklės
Konfliktų padeda išvengti aiškios taisyklės ir, jei jų nesilaikoma – natūralios arba loginės pasekmės. Jei vaikiukas nedidelis, tiesiog jam pasakome, ko iš jo tikitės ir kas bus, jei jis nesielgs tinkamai. Būtinai laikomės savo žodžio. Po keleto nuoseklių kartų, problemos kaip nebūta.
Kiekvienoje sudėtingoje situacijoje nepamirškime, kad vaiko jausmai svarbūs, supraskime pyktį, nuoskaudą, liūdesį, kaltinimą. Pastebėkime: „Matau, kad pyksti“. Padėkite išbūti su jausmu: „Tau geriau su savo pykčiu pabūti vienam, nueik į savo kambarį ir ten gali stipriai papykti“. Taip padedame jam įveikti savo pyktį, „išleisti“ (išlieti) nemalonius išgyvenimus. Savo kambaryje vaikas turi žinoti, kad gali ir parėkti, ir pamušti pagalvę, ir pan. Vaikas turi žinoti, kad praėjus pykčiui visada galės ramiai pasikalbėti su mama ir jei net negaus, ko nori, bus išklausytas. Esmė, kad visame pykčio epizode, mes, suaugusieji, išliekame ramūs. Apie savo jausmą pasakyti galime, pvz., „mane įskaudino tavo žodžiai“, bet jokiu būdu nekeliame balso, toną išlaikome paprastą ir aiškų. To mums reikia mokytis.
Pateiksiu mūsų elgesio su vaiku schemą, kuri gali padėti susitarti su vaiku, kai šis elgiasi netinkamai:
pripažinkime vaiko jausmus, norus ir poreikius. Kai suaugęs atpažįsta vaiko jausmus, vaikas jaučiasi suprastas ir jo noras elgtis netinkamai mažėja. („Tu taip pyksti, kad net išmėtei ant grindų saldainius“)
praneškime jam apie galimo elgesio ribas. Konkrečiai ir aiškiai. („Mėtyti saldainių negalima“)
nurodykime priimtiną alternatyvą - kitus galimus tinkamo elgesio variantus („Saldainių mėtyti negalima, bet tu gali piktai suglamžyti seną laikraštį“ ar pan.)
praneškime apie tai, kad vaikas turi paskutinę galimybę pasirinkti. Tai turėtų būti naudojama kuo rečiau, prieš tai panaudojus pirmus tris žingsnius. Jokiu būdu nenaudokime grasinimų, išlaikykime kantrybę ir ramybę. („Jei tu nesiliausi mėtyti saldainių, man teks juos paimti ir šiandien jų negausi“). Jei dar kurį laiką vaikas nesiliauja, padarome, ką pasakėme.
Elgesio modeliai su paaugliais
Su paaugliais kai kurie mano minėti elgesio korekcijos dalykai taip pat tinka, tik, aišku, pritaikome pagal juos. Su didesniais vaikais būtina tartis, o kartais ir derėtis. Bet yra dalykų, kuriuos jie tiesiog turi daryti, laikytis higienos, padėti tėvams tvarkantis (juk, gyvena tuose pačiuose namuose), prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Mes turime jiems padėti to išmokti. O mokome savo pavyzdžiu ir ramiu elgesiu, kalbėjimusi (ne moralais) ir bendra jiems malonia arba darbine veikla. Tai daryti niekada nevėlu.
