Vaikams augant, kartu auga ir jų skaitomos knygos. Didėja puslapių skaičius, mažėja iliustracijų. Veikėjams, o kartu ir skaitytojams, tenka spręsti sudėtingesnes problemas. Nors knygos sunkėja, įdomumas auga, nes vaikai gali vis giliau įsitraukti į istoriją.
Tėveliai nekantriai laukia, kol jų vaikai pasieks tą žymę ant durų staktos su užrašais „Kapitono Granto vaikai“, „20 tūkstančių mylių po vandeniu“, „Paslaptinga sala“ ir galės pagaliau susipažinti su tais pačiais nuostabiais veikėjais, su kuriais užaugo tėvai. Bet kartais kantrybė trūksta ir savo mažiesiems tėvai šypsodamiesi bruka, deja, dar per sudėtingas knygas, kuriose vaikai gali paskęsti tarp nežinomų žodžių. O kai ko nors nesupranti, žaibiškai dingsta įdomumas, knyga pradeda nepatikti. Tada jau nepadės jokie siūlymai ir bandymai sudominti, vaikai istorijos neskaitys vien iš užsispyrimo. Ši žala ne amžina, bet pagaliau atsivertus tą „bjaurią knygą“, ilgą laiką spoksojusią į tave iš knygų lentynos, būna labai gaila suvokus, jog į nuotykius pavėlavai beveik 10 metų...
Ir štai kartą Danijoje vienas toks tėvelis parašė knygą, kurioje susipina visi mylimiausi jo vaikystės herojai. Knyga skirta tiems mažiesiems, kurie labai labai nori, tačiau dar negali nerti į nuotykių jūrą. O ką reikia daryti prieš išmokstant plaukti jūroje? Išmokti plaukti baseinėlyje, savam kieme. „Nepaprasta milžiniškos kriaušės istorija“ yra kaip tik toks nuotykių baseinėlis, kur vaikai gali nevaržomai taškytis ir patirti tiek pat džiaugsmo, kiek ir juos stebintys tėveliai.
Jacobas Martinas Stridas, jau daugiau nei 10 metų rašantis knygas vaikams, ryškiausiai sužibėjo 2012 m. išleidęs „Nepaprastą milžiniškos kriaušės istoriją“ („Nieko rimto“, 2014 m.). Už knygutę rašytojas gavo Danijos Karališkosios Poros Kultūrinį apdovanojimą. Iki tol jis buvo žinomas karikatūristas, daugiausia kūręs politinėmis temomis. „Džiaugiuosi, kad jas kūriau, bet taip pat esu laimingas, kad daugiau to nedarau“, – sako autorius. „Piešti karikatūras man būdavo labai sunku, o stresas, kaip stimulas, gali veikti tik trumpais periodais.
Žmonės vis sakydavo: „Kodėl tau nenupiešus kokių 20 karikatūrų, o tada atostogauk!“ Bet taip dirbti negalėjau. Privalėjau kasdien skaityti laikraščius, nes karikatūros turėjo atspindėti naujausias aktualijas Danijoje. Sulaukdavau daug dėmesio, darbas buvo dinamiškas ir įdomus, tačiau itin sunkus“, – pasakoja J. M. Stridas. Nustojęs kurti karikatūras, autorius sau prisiekė niekada daugiau neturėti terminų. „Dėl to man patinka dirbti su knygomis. Knygą rašyti baigsiu tada, kai ji bus baigta ir galiu kurti tai, ką noriu. Piešti karikatūras buvo labai įdomu, tačiau jos, atvirkščiai nei knygos, greit pasendavo ir buvo aktualios tik danams.“ Vaikų literatūrą rašytojas labiausiai pamėgo dėl iliustracijų. Jam sunkiai pavyktų parašyti knygą be paveikslėlių, nes, jo žodžiais, „skaitymo malonumą man sudaro 60 procentų paveikslėlių ir 40 procentų teksto.“
Jakobas Martinas Stridas pasakoja istoriją apie du mažus keliautojus ir vieną milžinišką kriaušę. Saulėto Saulės miestelio gyvenimas nebėra toks gražus, koks buvo. Dingo mylimas meras, o jo vietą užėmęs pavaduotojas moka tik pykti ir statyti naujas bjaurias rotušes senovinio miestelio centre. Bet vieną dieną būsimi herojai, Mičas ir Sebastianas, gauna žinutę nuo prapuolėlio mero su prašymu jį surasti, o savo kieme pasėti kriaušės sėklą. Draugai taip ir padaro, o mažas grūdelis pernakt ne tik užauga į medį, bet ir prinokina kriaušę dydžio sulig namu. Vėliau nebelieka laiko klausimams, kai nuotykių banga pagriebia Mičą ir Sebastianą ir kartu su visa kriauše nuneša juos tiesiai į jūrą.
Bėgdami akimis per tekstą ir mintyse kurdami spalvingus vaizdinius vaikai pritilę žavėsis istorija, o tėvai, patyliukais skaitantys per petį, nekantraus versti sekantį puslapį. Stropus skaitytojas tėtis ar skaitytoja mama turėtų greitai užuosti pažįstamus nuotykinės literatūros kūrinių aromatus, sklandančius šioje vaikiškoje knygoje. Tačiau tokiam malonumui pasiekti reikia turėti tinkamą skaitymo stažą. Tik perplaukę tūkstančius jūrmylių beieškant Kapitono Granto vėl įkvėpsite sūrų vilties ir nežinomybės pripildytą orą, kai Mičas ir Sebastianas leisis į neplanuotą išvyką milžiniška krauše. Viltis, jog mylimas dėdulė dar gyvas, bus pagrindinis kuras kelionėje nepaprastu laivu, o nežinomybės jausmas privers sutiktas nelaimes kelyje sutikti tvirtai apsikabinus draugą. Tačiau paaiškės, jog tos nelaimės iš tikrųjų yra laimingi sutapimai ir herojai sužinos, jog ne visi piratai – blogi, o Šiurpieji Jūrų Drakonai – nei šiurpūs, nei drakonai.
Vaikai istorijoje susitiks ekscentrišką, bet labai mielą ir paslaugų povandeninio laivo kapitoną, o labiau patyrusių skaitytojų nosis pakutens šiltas knygų, arbatos ir prieskoninių dumblių kvapas. Neskubėkite prabėgti pro šį personažą ir įsižiūrėkite į jį atidžiau. Juk kapitono charakteris bei gyvenimo būdo detalės stipriai primena kitą spalvingo charakterio dėdulę, su kuriuo jaukiai plepėdavote kajutėje, laivui vis giliau besileidžiant į vandenyno tamsumas. O pervertus dar keletą puslapių, jus pasieks sodrus žalumos ir žemės dvelksmas, kai kriaušės vairininkas pirmą kartą išvys ilgai ieškotą Paslaptingąją Salą. Jau nė sakyti neverta, kurią nuotykių istoriją tėvams primins ši scena...
Įspūdžiai mažiesiems nesibaigia vien tik skaitant. Iliustracijos, kartais išsidriekusios per du puslapius, sulaikys vietoje net ir nekantriausią žvilgsnį. Pačio autoriaus kurti piešiniai ne tik iliustruoja keliautojų nuotykius, bet ir išsamiai atsako į klausimą – kaip čia viskas veikia? Juk kartais taip norisi atsukti keletą varžtelių, kad galėtum nors per plyšelį žvilgtelėti į viduje vykstančius mechaninius stebuklus. Šįkart prireiks tik atsiversti kitą puslapį ir galėsite lengvai išanalizuoti pastatus bei transporto priemonių mechanizmus. Paveikslėliai pilni paaiškinimų, tad sužinosite ne tik visų veikėjų vardus, bet ir pagrindines variklio dalis.
Ši knyga yra tarsi pirmoji pakopa nuotykių laiptuose. Užsikeberioję ant jos vaikai iš karto supras, kiek daug jų laukia viršuje ir norės kuo greičiau kilti tais laiptais aukštyn, kaip jais kilo ir jų tėvai.
Beje, ar atpažinote dar vieną kvapą? Pažįstamas, saldus, lengvai primena senelių sodą vasarą... Tai kriaušės.
Gustė Žilinskaitė
