Visais laikais žmonės suko galvą dėl dviejų dalykų: pinigų ir laiko. Bet dabar nekalbėsime apie pinigus, geriau – apie laiką. Tiksliau apie vieną konkretų laikotarpį, kuris žmogui yra svarbiausias – jo gyvenimas.
Tie 90–100 metų, priklausomai, kiek puodelių žalios arbatos išgėrei ir kelias ženšenio šaknis sugraužei. Bet kartais metų skaičius prasmės nebetenka, ypač jei pasėmei pilnas rieškutes iš vieno slapto šaltinėlio miško glūdumoje...
Nemirtingumo tema nėra nauja. Iš tikrųjų tai labai seniai žmogui kilusi idėja, vis kitokia forma rašytiniuose šaltiniuose aprašoma jau nuo XII amžiaus. Pirmiausia tai buvo nesužeidžiamos būtybės ir dievai senovės skandinavų sagose bei nenugalimi herojai graikų mituose (kuriuos, tarp kitko, vaikystėje skaitė rašytoja N. Babbitt). Pagaliau ne tik knygose aprašomi, bet iš tikrųjų gyvenę alchemikai nepailsdami stengėsi sukurti Filosofijos akmenį, kuris padarytų juos nemirtingus. (Nikolui Flameliui tai netgi pavyko!)
Šiandien nemirtingumas knygose ir filmuose dažniausiai sutinkama vampyro, vilkolakio ar dar kokios nors fantastinės būtybės forma (pavyzdžiui Daktaro). Negana to, visi jie turi ir eilę magiškų galių, priešų, mylimųjų ir kliūčių. Tai amžiną gyvenimą padaro prasmingą ir įdomų žiūrovui ar skaitytojui. Tačiau kaip sektųsi paprastam žmogui? Gyventi be burtų ir magiškų gebėjimų, be antgamtinių priešų ir jų sukeltų nelaimių. Tokių veikėjų knygose irgi pasitaiko.
Mary Shelley, XIX a. rašytoja, išgarsėjusi romanu „Frankenšteinas”, taip pat parašė „Mirtingą nemirtingąjį“, kur herojus gyvena amžinai, tačiau nesuvokiamai greitai draugai ir šeima tampa tik atsiminimais, juos pakeičia kiti žmonės, viena netektis eina po kitos ir taip be galo... Staiga visa nemirtingumo idėja skamba ne taip įspūdingai, kai įsivaizduojame, jog amžinas žmogus ilgainiui liks vienas, kol visas pasaulis toliau suksis gyvenimo ir mirties ratu.
Mirtis yra bauginantis ir pilnai nesuvokiamas dalykas, tačiau toks pat svarbus, kaip ir gyvenimas. Pradžia privalo turėti pabaigą, kitu atveju tai – chaosas. Kas iš tikrųjų dėtųsi, jeigu kas nors egzistuotų be pabaigos? Žmogus, negalintis mirti, iškritęs iš „didžiojo rato“, jau negyvenantis, o tiesiog esantis. Į šį klausimą atsakoma Natalie Babbitt knygoje „Amžinieji Takiai“. Takių šeima nenorėjo tapti nemirtingi, jie tiesiog buvo ištroškę.
Angusas ir Mėja Takiai bei jų sūnūs Mailsas ir Džesis yra lygiai tokie patys kaip prieš 87 metus, kai miškelyje atsitiktinai rado nedidelį šaltinėlį ir visi iš jo atsigėrė. Tik po nelaimingo atsitikimo, kai jaunėlis sūnus krito iš medžio stačia galva žemyn, bet tuoj pats atsikėlė gyvas ir sveikas, Takiai pastebėjo, jog raukšlių veide nedaugėja, o vaikų batų dydis jau kelinti metai nesikeičia.
Suvokę, kas atsitiko, Takiai toliau nebegalėjo gyventi normaliai. Mieste rodytis saugu būdavo tik kas 10 metų, kad nepatrauktų aplinkinių dėmesio, o namus įsikurti reikėjo atokiai, pasislėpus nuo visų žmonių. Šeima suprato, kuo virstų pasaulis, jei kiti rastų gyvybės šaltinėlį. Kiekvienas norėtų paragauti amžinybės ir natūrali gamtos pusiausvyra subyrėtų į šipulius. Tačiau Takių paslaptį atskleidė 10-metė mergaitė vardu Vinifreda Foster.
Vinė norėjo ištrūkti iš tobulai tvarkingų namų ir nors kartą sulaužyti taisykles, o miškelis už tvoros pasirodė tobula vietelė pabėgti. Tik ji nesitikėjo ten ką nors sutikti, juolab Džesį Takį, atėjusį atsigaivinti šaltinėlio vandeniu. Vinei tai buvo pirmas susižavėjimas, bet Takiams ši mergaitė atspindėjo jų didžiausią baimę. Kaip jai paaiškinti, jog niekas neturi sužinoti apie šaltinėlį? Ar ji patikės Takių istorija ir suvoks, kodėl jie visada slepiasi? Ar vaikas gali suprasti, kokia svarbi gyvenimo dalis yra mirtis?
Visgi Vinė yra labai išmintinga mergaitė, galbūt net pati išmintingiausia pasaulyje. Ji ne tik suprato Takius, bet ir išgelbėjo jų paslaptį padėdama šeimai pasprukti nuo juos persekiojančių žmonių. Vinei labai anksti gyvenime teko susidurti su pačiu sunkiausiu klausimu – jei turi galimybę tapti nemirtinga, ar ja pasinaudosi? Ar ji pasirinks atsigerti šaltinio vandens dėl amžino gyvenimo ir meilės? Ar išdrįs palikti savo namus, tėvus, senelę, normalų gyvenimą ir niekada negrįžti?
Mirties tema domina visų amžių skaitytojus, tačiau „Amžinieji Takiai“ skirti jaunesniesiems. Ši istorija ne liūdna, ne pamokanti, o tiesiog pateikia paprastą tiesą paprastais žodžiais. „Mane visados stebino žmonių nuomonė, jog „Amžinieji Takiai“ yra knyga su neįprasta pagrindine mintimi. Juk tai pati įprasčiausia tema, kokia tik gali būti“, – sako autorė. Dažnai tėvai vengia su atžalomis kalbėti apie mirtį, nenori jų liūdinti, gąsdinti, bet tada vaikai ir nesusiduria su atšiauria tiesa iki kurio nors artimo mirties. Vinė knygoje atspindi kiekvieną vaiką, kuris nesupranta, bijo ir nedrįsta klausti apie mirtį.
Takiai neišgąsdina mergaitės, o tampa jos draugais, Vinė (ir skaitytojas) jaučiasi saugiai jaukioje Takių trobelėje, kur pusryčiaujama ant žemės ir be servetėlių. O kai Angusas Takis ir Vinė kalbasi apie gyvenimą, lengvai linguodami valtelėje ežero viduryje, ji suvokia, jog mirti turės visi: ir žuvis, kurią jie pagavo, ir tie vabalėliai, slidinėjantys vandens paviršiumi, ir kažkada... ji pati. Bet taip ir turi būti, tai ir yra gyvenimas, todėl jis ir yra toks gražus ir neįkainojamas.
Knygos idėja rašytojai atėjo vieną vėlyvą vakarą, kai jos 4 metukų dukrelė pabudo iš blogo sapno ir pradėjo verkti. Pasirodo, mažoji išsigando minties, kad kažkada mirs, bet nurimo pasikalbėjusi apie tai su mama. Būtent po šio pokalbio N. Babbitt panoro rašyti istoriją apie mirtį. „Mano nuomone, tai toks dalykas, kurio gali bijoti visą likusį gyvenimą, tad norėjau jai paaiškinti, kad mirtis yra kai kas daugiau“, – pasakoja rašytoja.
Daugelyje Natalie Babbitt knygų, veikėjų vardai yra dviprasmiški, ne išimtis ir Takiai. Anot rašytojos, Vinės pavardė – Foster – kilo iš žodžio miškininkė (angl. forester). Vardas yra iš senesnių laikų, dėl to rašytoja jį ir pasirinko. „Dabar jau retai sutinki žmogų su tokiu senovišku vardu, nors kartą prie manęs priėjo moteris ir pasakė, kad jos vardas Vinifreda Foster!“, – pasakoja autorė.
Takių pavardė irgi turi savo reikšmę. Rašytoja pasakoja ieškojusi senovinio vienskiemenio žodžio, kuris reikštų „gyvenimas“, ir viename sename žodyne rado, jog anglų kalbos žodis „tuck“ yra turėjęs ir šią reikšmę. Tad knygos pavadinimas yra kaip metafora – amžinieji, niekada nesibaigiantys Takiai, bet jeigu pavadinimą išversime pažodžiui, jis atspindės visą knygos istoriją – „Amžinas gyvenimas“.
Knyga pasirodė prieš 40 metų, 1975-taisiais, ir štai ji vėl nauja, iš leidyklos „Nieko rimto“, iliustruota Sigutės Ach akvarelėmis. Pasakojimas niekuo nepasikeitęs, bet skaitytojų ratas kaip reikiant padidėjo.
Natalie Babbitt karjerą pradėjo kaip iliustruotoja, vėliau pradėjo rašyti eilėraščius (juos taip pat pati iliustruodavo). Vėliau Babbitt kūryba apėmė ir knygas vaikams, kurios sulaukdavo ne vieno apdovanojimo. „Amžiniesiems Takiams“ suteikti net septyni. Pagal istoriją pastatyti du filmai, 1981 m. ir naujesnis – 2002 metais.
Mirtį bei jos reikšmę ir mes, suaugusieji, sunkiai suvokiame, o kai reikia tą paaiškinti mažiesiems, tampa ypač nepatogu ir sudėtinga. Į klausimą „kodėl mirštame?“ tikriausiai niekas ir neatsakytų teisingai, bet Vinė Foster suprato. Ji žinojo. Sutikusi Takių šeimą Vinifreda sutiko ir amžinąjį gyvenimą. Ji pamatė abi tokio gyvenimo puses: nuostabią galimybę padaryti bet ką, nes laikas tampa nesvarbus ir bejėgiškumą, nes kitų žmonių gyvenimai nesustoja, o pats negali judėti kartu su jais ir esi „pamestas kaip akmuo prie kelio“. Amžinieji Takiai keliauja per pasaulį kaip stebuklas ir kartu kaip prakeiksmas, atskleidę savo paslaptį vieninteliam žmogui – Vinei, ir padėję jai suprasti tikrąją amžinojo gyvenimo reikšmę.
– Geroji, kilnioji mergytė, – ištarė Takis garsiai.
Gustė Žilinskaitė
Nuostabi knyga 👍