Vaikystėje svajodavome tapti dainininkais. Ir tikrai ne dėl to, kad mėgome dainuoti... Tačiau matydami gražius žmones ant scenos labai norėdavome būti kaip jie. Greičiausiai dėl to, kad jie atrodydavo laimingi. Vėliau užsimanydavome tapti teisininkais. Nes mama sakydavo, jog teisininkai labai protingi. Kai kurie norėjo tapti lakūnais, dailininkais, šokėjais ar net princesėmis... Bet viskas keitėsi ir mes persigalvodavome. Daug kartų.
Vaikystė yra graži todėl, kad mokame tiek daug svajoti. Suaugę paprastai pamirštame apie tokius dalykus. Arba nerandame laiko. Todėl klausyti vaikų svajonių ir ateities planų visada taip smagu. Dauguma mūsų vaikystės planų taip ir liko tik planais, o kai kas mažai jau ir prisimena, ką tada norėjo veikti... Vis dėlto vaikystė – vienintelis laikas, kai galime tiek daug klysti ir elgtis taip, kaip tuo metu smagiausia.
Tėvai turėtų skatinti vaikus svajoti – čia puikiai pasitarnauja literatūra. Vaikų ir paauglių literatūros leidyklos „Nieko rimto“ repertuare galima rasti dešimtis knygų šia tematika. Viena iš tokių – Torben Kuhlmann knyga vaikams „Lindbergas. Peliukas, kuris perskrido Atlantą“. Manote, kam nors, kas nesvajoja, kiltų mintis pasidaryti skraidymo aparatą ir perskristi vandenyną? Knyga moko vaikus siekti savo tikslo bet kokia kaina, niekada nenuleisti rankų. Iš keisčiausių idėjų ir planų gimsta genialiausi išradimai. Ir, žinoma, geriausi potyriai.
Kaip kad ežiukui. Paklausite koks dar ežiukas? Selemono Paltanavičiaus ežiukas iš „Mažų ežiuko sapnų“. Iš 2016-ųjų Metų knygos vaikams. Jis svajoja apie saulėtą vasaros dieną, apie žalumą aplinkui ir žydrą dangų. Kartais tos svajonės persipina su sapnais ir taip sunku būna atskirti fantaziją nuo tikrovės. Bet koks tuo metu ežiukas laimingas! Nes pasaulis pilnas spalvų, o svajonėse jų dar daugiau...
Labiau už visus kitus svajoti reikia skatinti tuos, kurie po truputį pradeda tai pamiršti. Dažniausiai taip nutinka ankstyvoje paauglystėje. Tokiu atveju taip pat gelbsti literatūra. Neseniai pasirodžiusi knyga vyresniesiems – amerikiečių autorės Clare Vanderpool „Laivavedys Erlis“. Erlis – ne toks kaip kiti berniukai, turbūt todėl jam taip lengva svajoti. Knyga apie stebuklus ir tai, kaip visada pasaulyje reikia ieškoti magijos. Ir apie svajones, kartais net ir pačias keisčiausias, ir apie tų svajonių pavertimą darbais.
Dar vienas skaitinys vyresniesiems apie tikėjimą, kad pabaigos vis tiek būna gražios, ir apie svajonę, kuri neapleidžia net ir sunkiausiomis akimirkomis – Katherine Rundell „Stoglaipiai“. Istorijoje pasakojame apie tai, kaip svarbu nenustoti svajoti – kad ir kiek mums būtų metų. Dalykai, kurių labai trokštame ir nenustojame apie tai galvoti, tikrai kartais išsipildo.
Vaikai yra tokie žavūs todėl, kad mažiau galvoja ir daugiau svajoja. O tėvams reikėtų visais amžiaus tarpsniais tik skatinti tai daryti. Kartais užtenka tiesiog įduoti knygą į rankas. Ir vaikai patys viską supras. Juk kartais viską supranta dar geriau negu suaugę.
Parengė Silvija Smolskaitė
