Jei turite klausimų vaikų kineziterapeutei, psichologei, akušerei ir žindymo specialistei - rašykite: www.mamyciuklubas.lt/klausimai-atsakymai/ arba redakcija@mamyciuklubas.lt
Iš Jūratės laiško:
Turime nei mažą, nei didelę problemėlę su dukrytės nenoru, tingėjimu vakarais praustis, tvarkytis žaislus, sulankstyti ir į vietą nunešti drabužėlius. Mergaitei 6 m. Labai draugiška, linksmo būdo. Čiauškėti galėtų nors ir visą dieną, kad ir viena pati su savimi. Aktyvi, trūksta tik kruopštumo, susikoncentravimo į daromus darbus. Bet jei jau būna rami ar be nuotaikos, žinok, kad peršasi liga. O apie tokius paprastus kasdieniškus dalykus kaip rūbelių, žaislų tvarkymąsi, prausimąsi prieš einant miegoti pasakota, kalbėta labai daug ir nuo mažumės. Metai bėga, tačiau elgesys nesikeičia, nors tikrai puikiai supranta, kad visa tai daryti reikia.
Jeigu nuolatos neprimintum, kad drabužėliai turi savo vietą, tai ji jų ir nesusirinktų. Mėtytųsi vienas viename gale, kitas kitame gale, koks nors megztukas būtų "įgrūstas" į stalčių. Labai nenori tvarkytis savo darbo vietos: prisideda knygučių piešti, prisikarpo popierėlių - tai visa netvarka ir stovėtų nežinia kiek laiko. Kartais užtenka gražiai susitarti ir susitvarko, bet dažniausiai reikia daugybė kartų pasakyti ir galiausia garsiu tonu, kad atkreptų dėmesį kas yra prašoma.
Atrodytų, paprasti dalykai, elementarios namų taisyklės, kurių reikia laikytis. Juk nei mama ar tėis nemėto drabužių kur papuola. Jei dirba darbus (mama ruošia pietus -indus susiplauna pabaigusi, tėtis padirbęs įrankius susirenka), brolis 3 metų ir tas susitvarko neprašomas arba užtenka vieną kartą paprašyti. Sesė su broliu labai gerai sutaria, būna pasipyksta, bet atsiprašo vienas kito ir toliau žaidžia. Dalinasi žaislais, sesė kas geriausia, netgi atiduoda broliui, sau kas lieka pasiima.
Kalbant apie dukrytę, nesuprantu kaip ją atpratinti viską dėti į burną: pumpurai nuo megztukų, giedrų ar šiaip randa kokį trupinį ir volioja burnoj. Seniau man pamačius išspjaudavo, o dabar įsigudrino meluoti, kad nieko neturi burnoj, nors puikiai žinau, kad turi arba galiaiusiai nuryja tą įsidėtą šiukšlę. Pas psichologe vis žadu apsilankyti kartu su dukryte, bet save nuraminu, kad išaugs, praeis tai taip ir nebenueinam pasikonsultuoti.
Konsultuoja psichologė Sonata Vizgaudienė:
Sveiki, Jūrate,
Pažįstama problemėlė, kaip jūs sakote - nei didelė, nei maža, kai vaikučiai nenori tvarkytis ir visaip bando to išvengti. Tai gali būti tiesiog būdo bruožas – nesutvarkyta aplinka visiškai žmogui netrukdo (kartais net patinka), todėl nėra jokios motyvacijos ją tvarkyti. Tokių žmonių yra pakankamai nemažai ir visai nereiškia, kad tėvai jų nemokė tvarkos. Būna ir taip, kad būdami vaikais žmonės labai nemėgsta tvarkytis, o paauglystėje ar užaugę tampa tvarkos fanatikais.
Apskritai, jei tik galėtų, nemaža dalis žmonių patys nesitvarkytų, mielai tai daryti perleisdami kitiems. Visgi vaikus mokytis tvarkytis mūsų tėvų pareiga, todėl geriausiai čia gali padėti tik mūsų gebėjimas susitarti ar kūrybiškai pažvelgti į šią situaciją. Jeigu šį reikalą bandysime spręsti spausdami ar piktuoju būdu, tik dar labiau vaikus nuo to atgrasysime.
Kadangi Jūsų mergaitė jau šešerių metukų, su ja galima tartis pasitelkiant motyvaciją. Vaikams viskas daug aiškiau, kai apie įvairius dalykus, kuriuos turi daryti, ne tik girdi, bet ir mato vaizdiniais būdais. Labai tinka drausmės lentelės. Pavyzdžiui, padarykite lentelę, kurioje piešinukais (įvairių galima rasti internete), lipdukais ar pan. pavaizduota tai, ką ji turi padaryti kiekvieną dieną, ir už tai pieškite arba klijuokite linksmus arba liūdnus veidelius.
Už tam tikrą skaičių veidukų, turi laukti apdovanojimas, dėl kurio susitariate su dukrele iš anksto (tai neturi būti itin dideli apdovanojimai, svarbiausia, kad skatintų). Į lentelę sudėkite tik pačius reikalingiausius dalykus, nepadarykite per ilgo reikalavimų sąrašo (4-5 dalykų pakanka). Dažnai tėvai nusivilia tokiomis lentelėmis, bet kai pradedame gilintis kodėl, pasirodo, kad ne vaikai nevykdo susitarimų, o patiems tėveliams pabosta arba pritrūksta motyvacijos jas teisingai sukontroliuoti. Padarius tokią lentelę, būtina kiekvieną vakarą su vaiku ją aptarti, kas sekėsi, o kas – ne, pažymėti, ką reikia.
Pasidžiaugti, padrąsinti vaiką už gerai padarytas veiklas, aptarti, kodėl kažkas galbūt nebuvo padaryta ir paskatinti pasitaisyti. Su lentele atsakingai padirbėjus mėnesį jau galima tikėtis rezultato, nes per tiek laiko formuojasi nauji įpročiai. Bet tai nereiškia, kad po mėnesio jos visai nebereikės, tiesiog vaikas daug lengviau ir greičiau įpras atlikti, ką reikia (nusiprasti, išsivalyti dantis, nusirengti ir t. t.), bet pastiprinimo vis tiek norės.
Paprastai vaikams patinka tokios lentelės ir ypač dėmesys ir paskatinimas, kurio sulaukia iš tėvelių. Visgi tikėtina, kad dėl tvarkos dukrelei teks dar ilgai vis priminti ir mums mamoms tenka tai priimti, kaip natūralų dalyką. Svarbiausia nepaverskite to pastovių konfliktų priežastimi.
Kodėl viską deda į burną?
Taip pat rašote, kad dukrytė viską kiša į burną. Toks elgesys gali būti nerimavimo išraiška, susiformavęs įkyrumas, kurį suvaldyti nelengva. Kiti vaikučiai nerimaudami kramto nagus, plaukus, kasosi ir pan. Paprastai šie dalykai yra išaugami arba juos pakeisti gali padėti didelė motyvacija.
Pateiksiu tikrą pavyzdį, viena 10 metų mergaitė iki kraujo nusikasydavo vieną vietą galvoje ir niekaip negalėjo savęs sustabdyti, toje vietoje susidarydavo šašai, jis juos iš naujo ir iš naujo krapštydavo. Nuo ligos mirė jos pažįstama bendraamžė mergaitė ir mergaitė pati sau įsikalbėjo, kad jei toliau krapštys galvą, ir ji gali mirti. Taip nustojo tai daryti. Aišku, vaikas gana drastišku būdu išsprendė savo problemą, bet taip, save baugindama, išmoko, savikontrolės.
Geriausias būdas tokiu atveju sužadinti stiprią savikontrolę arba vieną dalyką pakeisti kitu. Galima su dukrele susitarti, kad, kai jūs pamatysite, jog ji vėl kiša kažką netinkamo į burną, parodysite jai kokį nors ženklą, kuris reikš „Stop“ ☺ (Tą daryti galėtų ir tėtis, ir močiutės, ir darželio auklėtojos ar mokytojos). Vaikams žaidybiniai sunkumų sprendimo būdai paprastai labai patinka. Galima tose namų vietose, kur ji dažniausiai būna, priklijuoti STOP piešinukų, kurie primintų, kad to daryti negalima (bet juos dažnokai reikėtų keisti, nes prie jų greitai priprantama ir nebepastebima, o nauji kelia susidomėjimą).
Jei užeina didelis noras kažką kramtyti, galbūt gali pakramtyti gumos ar pačiulpti ledinuką (tik tam irgi turi būti ribojimas). Taip pat galima tartis apie apdovanojimą, jeigu jūs pastebėsite teigiamus pokyčius. Jei jums neramu, kad šis įkyrumas slepia rimtesnius sunkumus, pasikonsultuokite su psichologu.
Sėkmės ir kantrybės.
