Vaiko savivertė, pasitikėjimas savimi - ar tėvų pareiga tai ugdyti, o gal turėtų prisidėti ir darželio, mokyklos auklėtojai? Kaip geriausiai vaikui padėti - per pagyras, paskatinimus ar kitokiais būdais? Kokių klaidų nedaryti? Kalbiname Vilniaus šeimos psichologijos centro psichologę-psichoterapeutę Simoną Pavliučenko.
Savivertė, kaip ir daugelis bazinių vidinių konstruktų, formuojasi lėtai ir sunkiai pasiduoda pokyčiui. Jei susiduriate su vaiku, kuris dažnai save nuvertina, siekia viską padaryti tobulai, nes po menkiausios nesėkmės tampa „nieko vertu“, arba, užbėgdamas tai nesėkmei už akių, tiesiog vengia imtis bet kokios veiklos, žaidimų, yra vangus, apatiškas, vengia dalyvauti bendrose veiklose, imtis iniciatyvos, arba atvirkščiai, siekdamas nuolatinio dėmesio, kaip oro, negali paleisti suaugusiojo iš akių, ar visas savo pastangas deda tik tam, kad įtiktų ir patiktų kitiems, o gal nuolat žemina ir skriaudžia kitus, arba nuolat leidžiasi būti skriaudžiamas, - reiškia susiduriate su rimtomis vaiko savivertės problemomis.
Jeigu tokios reakcijos dažnos ir pasikartojančios nuolat - laikas ir laukimas nepadės, o tik ilgas ir nuoseklus darbas, tiek namuose, tiek ugdymo įstaigoje ir kitose aplinkose, kurios vaikui svarbios.Tai reiškia, kad neužteks keleto nuraminimų, pasakymų, kad „viskas bus gerai“, arba pamokymo, kad „va, matai, iš antro karto gavosi“.
Raminti, palaikyti, pastiprinti reikės šimtus, o gal ir tūkstančius kartų, kol viduje įvyks reikšmingesnis pokytis. Čia tinka patarlė - „lašas po lašo ir akmenį pratašo“. Kantrybė ir nuoseklumas gali tikrai „pratašyti akmenį“. Kartais gali prireikti ir psichologo pagalbos, ir tai normalu. Pamatymas situacijos iš šalies ir giluminis vaiko psichoemocinės būklės įvertinimas padeda atrasti tinkamus ir reikalingus pagalbos vaikui būdus.
Kaip formuojasi savivertė?
Nuo pat pirmųjų dienų kūdikis savo globėjų veide, balso intonacijoje, kūno kalboje, tarsi veidrodyje, mato save, gauna pirmąsias žinias apie save. Tai vyksta kasdien, įprastų sąveikų metu – kai suaugęs kalbina, šypsosi, atsako, švelniai glosto, mažylis patiria savo reikalingumo ir reikšmingumo jausmą. Ir atvirkščiai – jei kūdikis mato liūdną, nerimastingą, apatišką veidą, jei į jo pastangas sulaukti dėmesio nuolat yra atsakoma grubiai, arba iš vis nesulaukiama atsako – jis patiria didžiulį distresą ir praranda galimybę suformuoti pamatus savo savivertei. Per pirmuosius gyvenimo metus gaunamas patyrimas „aš esu vertingas, mylimas ir svarbus pats savaime“ - yra pagrindinės „plytos“, ant kurių vėliau statoma vaiko sveika savivertė.
Vėliau jis imasi tyrinėti savo galimybes, supranta, ką gali, patiria, ko dar negali, ir tas natūraliai kelia pyktį ir nepasitenkinimą. Kai vaiką susidūrus su savo galimybių ribomis (pvz., nepavykus pasiekti norimo daikto, ar vėl nepavykus įdėti dėlionės į tinkamą vietą) ištinka eilinė „pasaulio pabaiga“, svarbu suprasti ir parodyti augančiam žmogui, kad jausti pyktį, nusivylimą yra normalu ir priimtina, tik reikia nurimti ir pabandyti dar, ir dar kartą, nepavykus – paprašyti pagalbos ar atidėti kitam kartui, kai sustiprės įgūdžiai, ar susikaups daugiau kantrybės.
Čia svarbiausia tėvų/globėjų, kitų svarbių vaikui suaugusiųjų užduotis – matyti vaiką, jo autentiškumą, jo talentus, stiprybes, jo galias, ir parodyti savo matymą kasdieniu buvimu, domėjimusi, bendru žaidimu, kuris teikia pasitenkinimo abiem, šypsena ir nuoširdžiu pasidžiaugimu, kad kažkas jam pasisekė, ar tiesiog įvardinus pastebėjimą, kad smagu kartu. O vaikui prasižengus ar netinkamai pasielgus, reikia reaguoti į netinkamą poelgį , o ne į vaiko „blogumą“, mokyti nusiraminti, stabdyti netinkamą elgesį, parodant jo pasekmes, o ne barti ir teisti, koks jis „išdykęs“, „rėksnys“ ar pan.
Tokios ramios ir palaikančios suagusiųjų reakcijos padeda vaikui nenustoti mylėti savęs, turėti pakankamai teigiamą vaizdą apie save, kur tilptų tiek įvairios sėkmių patirtys, smagūs patyrimai kartu su kitais, prisiminimai, keliantys pasididžiavimą, ir, patirtys, parodančios, kad kažkoks dalykas galbūt ir sekasi ne taip gerai, kaip norisi, tačiau tai nenusplavina viso paveikslo juodai ir nesustabdo vaiko smalsumo ir iniciatyvos.
Savęs ir kito įvairiapusiškumo matymas ir priėmimas – vienas pagrindinių brandos ir psichinės sveikatos požymių. Todėl nuo mažų dienų vaikui reikia padėti suprasti, kad nėra nei „tobulybių“, nei „niekam tikusių“ žmonių, kiekvienas turi ir stiprybių ir silpnybių, vieniems sekasi matematika, kitiems sportas, dar kitas yra vidutiniokas moksluose, bet labai komunikabilus, kitam galbūt sekasi visi darbai, ko imasi, bet sunkiai sekasi draugauti su kitais ir t. t. Visi saviti tiek savo gebėjimais, tiek savo amsmenybės savybėmis, tiek patirtimis -dviejų vienodų žmonių nebūna. Todėl labai svarbu nežeminti, nenieknti kitų žmonių vaiko akivaizdoje, nes iškyla pavojus ir vaikui išmokti tokiu būdu kelti savo savivertę menkinant kitus aplinkui, tyčiojantis iš jų. Kita tokio kategoriško suaugusiųjų elgesio pasekmė- vaikas nesijaus saugus, nes jam visada išliks pavojus atsidurti toje smerkiamųjų pusėje.
Keletas bendrų patarimų suaugusiems, kurie nori padėti vaikui auginti pasitikėjimą savimi:
- Kelti pagrįstus lūkesčius ir reikalavimus, atsižvelgiant į vaiko gebėjimus, temperamentą ir charakterio savybes.
- Girti, džiaugtis ir didžiuotis vaiku, nes meilės ženklų niekada nebūna per daug.
- Suteikti galimybes vaiko savarankiškumui augti, sėkmei patirti, talentams ir gebėjimams vystytis.
- Rodyti susidomėjimą užduodant klausimus apie tai, ką jis galvoja, kaip jis jaučiasi, ką jis patyrė, kas jam įdomu, kas patinka, taip pat kartu žaidžiant, atliekant įvairias veiklas.
- Jokiu būdu nežeminti ir nemenkinti vaiko, nepriklausomai nuo to, ką jis padarė, ar ko nepadarė.
- Nelyginti su kitais vaikais, nes vienodų nei vaikų, nei suaugusiųjų nebūna.
