Šį kartą pasigirsiu kaip Mamytė Mamytėms. Beįrengiant darželį mano mažylė pradėjo vaikščioti!!! Tris kart valio jai, mažutei. Dabar kai tiek daug reikalų, ją dažnai tenka pagloboti seneliams. Taip sakant tenka ir jai į darbelį eiti. Tai ir šitas stebuklas įvyko pas močiutę.
Vytautei dabar yra metukai ir mėnuo, o kai pradėjo vaikščioti buvo dar ir viena savaitė. Va kaip pasiskaičiavo vaikas :) mums tai didžiulė šventė, o ji labai ilgai tam ruošėsi.
Labai anksti pradėjo ropoti, ropojimą taip gerai įvaldė, kad tai gal ir trukdė jai imtis didesnių žingsnių savarankiško vaikščiojimo link, nes eiti dviem – tai ilgai svirduliuoti, ieškoti atramos ir pan. O jei reikia kur greitai (o jai visada kažkur reikia labai greitai) – tai patikimiausias ir greičiausias būdas – keturiom. Tik galvą panarina ir drožia, net dūmai rūksta.
Atsistojo ji irgi senokai. O pirmuosius žingsnelius Vyčiukas žengė tai gal 1000 kartų, neperdedu. Žengia porą žingsnių ir prašo piršto arba varo toliau keturiom.
Vėliau labai pamėgo ėjimą laikantis už piršto. Kur tik nori eiti - iš kart prašo (jei ilgai pirštas neatsiranda tai ir pareikalaudavo :D) piršto. Taip mums su vyru atsibosdavo aplink sofą per vakarą po dešimt kartų apeiti... ir jai, mažutei nelabai gerai, labai priklausoma buvo nuo suaugusiųjų. Juk kartais valgyti darai, ar dėl kitų priežasčių to piršto pasiūlyti negali ir viskas. Ėjimui kaput... kaip dabar ji džiaugiasi laisve. Nepriklausoma dama. Eina ir juokiasi juokiasi.
O nueiti tai jau prisigalvoja kur. Vyro mama net juokauja, kad mes ją užkrečiam tom savo interjero bėdom. Nes Vytautytė nueina prie vienų tapetų pas močiutę – glosto glosto, apžiūrinėja, prieina prie kitų – glosto glosto – apžiūrinėja. Juokaujam, kad padeda mums rinktis medžiagas interjerui :)
Jokūbas dabar irgi praleidžia daugiausiai laiko su močiute. Tik grįžtu iš remonto darbų, o jie jau rodo man, ką naujo išmoko per dieną. Vieną vakarą, sakau: “Ką sakėt, nieko negirdžiu”. O Jokūbėlis tik šast rankytes ant ausų ir rodo, kaip jis nieko negirdi :) Kitą vakarą jau su dūdele groja, kaip žuvytė žiopčioja, kaip ežiukas šnopuoja, joja ant arkliuko ir rankyte burną uždengia kaip indėnas “ avaaavaaa :) “ Ir už viską dėkojame močiutei, kuri ne tik prižiūri anūkelį, kol mes remontuojame patalpas, bet dar ir išmoko kažko smagaus.
Mūsų močiutė Jokūbėlį ir jogos pamokina (kaip koja burnytę pasiekti, kaip “šuniuką” padaryti), ir maitina pagal jogos principus: ryte vaisiai ir salotos, per pietus daug kruopų, vakare vėl daržovės. Jie taip puikiai susidraugavo, kad nebereikia nei ožiukų valgant, nei ant puoduko sėdant :)
Oi kaip gera močiutę šalia turėti! 👍 ir dar tokią gerą močiutę!