Karoliuko atėjimas į šį pasaulį

Šie metai mūsų šeimynai atnėšė tiek džiaugsmo, tiek ir liūdesio, bet visos akimirkos liks mūsų širdyse.

Tikriausiai niekas nepaneigs, kad naujo žmogučio atėjimas į šį pasaulį prilygsta tikram stebuklui, o mūsų šeimoje tai jau buvo antras angeliukas, nusileidęs iš dangaus.

Kaskart pagalvojus ir prisiminus, kaip jaučiausi būdama nėštuke, mane apima savotiška euforija, juk nešiojau savo sūnelį po širdelę ištisus 9 mėn., o 2011 metais jį pagimdžiau.

Be to, iki šiol su šypsena veide prisimenu savo antrąjį gimdymą, kurio metu turėjo dalyvauti ir pilnai mane palaikyti mano mylimas bei artimas žmogus, t.y. mano vyras, bet gavosi taip, kad jį pakeitė mano mamytė. Juokiuosi prisiminusi, kaip sipriai ji įsikabino į mano koją, norėdama pagelbėti man išstumti vaikelį, ir net kai sūnelis jau buvo paguldytas man ant krūtinės, ji vis dar negalėjo tuo patikėti ir dar ilgai bei tvirtai laikė įsikabinus mano koją:)

Iki šiol atsimenu mūsų su sūneliu grįžimą namo, kur mūsų jau laukė mūsų pirmagimė, dukrytė Gabija. Mane buvo apėmusi baimė, džiaugsmas, sumaištis, labai pergyvenau, kaip dukrytė reaguos į naują šeimos narį. Jų susitikimo pirmoji akimirka buvo nepakartojama, Gabytė apsiverkė, o sūnelis vardu Karolis, iškart užsimanė valgyti.

Oi, net ašarą nusibraukiau. Beje, kartu su sūnelio atėjimu į šį pasaulį 2011 metai man atnėšė nepakartojamą ir jokiais žodžiais neapibūdinamą jausmą, t.y. žindymą. Tiesą pasakius, labai džiaugiuos, kad esu moteris ir galėjau (vis dar galiu!) patirti šį stebuklą ir kasdien tuo megaujuos vis labiau ir labiau:)

Be to, mūsų šeimyna pagaliau pribrendo kraustymuisi ir mes palikome mano mamytės namus, įsikėlėme į nuosavą namuką Trakų rajone, kuo aš nerealiai džiaugiuosi iki šiol:) Beje, tai įvyko būtent Karolio 1 mėn.proga:) Vaikai nuosavame namuke net miega saldžiau:)

2011 metai tapo ir vienu svarbiausiu Gabytės žingsniu į šiokį tokį suaugusiųjų gyvenimą, ji pradėjo lankyti darželį. Žinoma, buvo ir ašarų, klyksmų, bemiegių naktų, bet galiausiai mažylė taip apsiprato, kad jau susirado naujų draugų ir jeigu tik ilgėliau pabūna namuose, tai jau pradeda klausinėti "kada mes eisime į darželį?":)

Žinoma, buvo ir praradimų, skaudžių netekčių, bet apie tai norisi nutylėti ir palikti tą skausmą tik sau...Džiaugiuosi, kad 2011 metus mes išlydime būdami keturiese ir su plačia šypsena veide:)

Naujametinis pasakojimų konkursas - Įsimintiniausias Metų įvykis