Štai ir prabėgo pirmoji rugsėjo savaitė. Jeigu būtų galima ją apibūdinti vienu žodžiu, tai – kosmosas. O dar ir chaosas. Ir ne tiek Kasparui, kiek visai šeimynai apskritai. Mokykla, darželis, nauji būreliai, susirinkimai ir pan.
Tad kokia ta Kasparo pirmoji savaitė. Dienotvarkė įprasta. Vaikai keliasi 7 ryto, pusę 8 visi išvažiuojame iš namų. Kol atvažiuojame į mokyklą, vaikai dar pasnaudžia mašinoje. Pirmomis dienomis Kasparas prašė, kad rytais palydėčiau jį į klasę, nes neprisiminė, kur ji yra, ir, matyt, su manimi jam buvo drąsiau. Nuo trečiadienio į klasę lydėjo brolis.
Kad būtų lengvesnė adaptacija mokykloje, pirmą savaitę Kasparui buvo po tris pamokas. Namų darbų mokytoja neužduoda, nebent reikia pabaigti tai, ko nespėjo padaryti per pamokas, pvz., nupiešti piešinuką.
Pačią pirmą dieną Kasparas namo parsinešė tuščią kuprinę, nes suprato, kad mokykloje galima palikti absoliučiai visas priemones. Nors iš tikro, galima palikti tik knygas ir pratybas.
Pirmoji savaitė buvo gan lengva. Vaikai susipažino su mokykla, su klase, su mokymosi priemonėmis, taip pat vieni su kitais. Reikėjo atsinešti savo mylimiausią žaislą ir papasakoti, kodėl jis vaikui patinka. Per dailės pamokas piešė savo šeimą ir savo namą. Kaip supratau, dar nerašė ir neskaitė. Namuose mokėmės aplenkti knygas ir sąsiuvinius.
Kasparui pirmoji savaitė labai patiko. Pasakė, kad susirado dar vieną draugą – suolo draugą Beną. Kėlėsi rytais lengvai. Bet kai grįždavo namo, sakydavo, kad yra labai pavargęs.
Pačią pirmą dieną mokykloje buvo klasės susirinkimas. Dar kartą įsitikinau, kad Kasparo mokytoja yra nuostabi. Žaidimo forma visi tėveliai susipažinome, aptarėme įvairius reikalus. Mokytoja akcentavo, kad jau pirmą dieną vaikai buvo pervargę.
Savaitgaliui mokytoja uždavė vaikams stebėti orus ir juos pažymėti pratybose. Aišku, Kasparas į namus pratybų neparsinešė. Jis apskritai dar nesuvokia, kas yra vadovėliai, kas yra pratybos ir kas yra sąsiuviniai. Mokytoja uždavė tėvams namų darbų užrašyti vaikų sąsiuvinius. Kai paprašiau Kasparo atnešti man sąsiuvinius, jis pažiūrėjo į mane nieko nesuprantančiu žvilgsniu ir sako: „Kokius sąsiuvinius?“ Tai teko aiškint, kas yra sąsiuviniai ir kokie jie.
Jis apskritai dar nelabai išgirsta, ką sako mokytoja. Jei paklausiu, ką veikė mokykloje, ar mokytoja uždavė namų darbų, tai atsakymo neišgirstu. Jis apskritai mažai ką pasakoja. Gerai, kad turime gerąjį kaimyną, su kuriuo Kasparas mokosi vienoje klasėje. Tai visko klausiu jo, nes abu berniukus parvežu iš mokyklos.
Užrašiau Kasparą į prailgintą grupę. Kaip ir nereikėtų, nes dirbu iš namų. Bet šią savaitę mane jo klausimas „ką man veikt, labai nuobodu, nėr kas veikt“ tiesiog pribaigė. Pasiūliau įvairių variantų, bet nieks jam netiko. Tai liepiau eit skaityt knygą. Perskaitė kelis puslapius ir tuo pasibaigė. Prailginta grupė nuo antros mokslo savaitės.
Dar viena naujovė Kasparui pirmą mokslo savaitę – tai naujas būrelis. Kasparas seka vyriausio brolio pėdomis ir pradėjo lankyti karatė užsiėmimus. Taip pat kartu su kaimynu. Po pirmos treniruotės abu vaikai buvo euforijoj! Karatė užsiėmimai vyksta tris kartus per savaitę, tikiuosi, nebus per daug. Pagrindinis Kasparo klausimas prieš užmiegant penktadienio vakarą – ar nereikės ryt keltis į mokyklą. Kai pasakiau, kad ne, jis labai apsidžiaugė.
Tiesa, Kasparas labai džiaugiasi, kad nebereikia eiti į darželį. Labai didžiuojasi, kad yra mokinukas. Vieną dieną pasiūliau kartu važiuoti į buvusį darželį paimti sesės. Bet jis pasakė, kad nenori, jau yra didelis, ir ten nevažiuos. Taip pat sugebėjo paerzinti sesę. Sako, „kai tu eini miegot darželyje, aš jau būnu grįžęs iš mokyklos, pavalgęs ir žaidžiu. O tu ne, cha cha! Tu dar nemoki skaityti, o aš jau moku.“ Tai be viso to, dar turiu laviruoti tarp dviejų vaikų.
Taigi pirmoji savaitė prabėgo greit, chaotiškai, lekiant, bėgant, laviruojant. Kasparas kol kas kaip kosmonautas, dar ne visiškai suvokia kas vyksta, tiesiog plaukia pasroviui. Laukiu, kol visi įsivažiuosim į ritmą.
K.
floryte